Ta pro­ga mies­te­lio S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no gat­vės skve­re­ly­je bu­vo ati­deng­tos trys ąžuo­li­nės skulp­tū­ros. Gre­ta per­nai čia pa­sta­ty­tų sta­tu­lų, skir­tų Lie­tu­vos var­do tūks­tant­me­čiui pa­mi­nė­ti, šie­met „iš­dy­go“ nau­jos, skir­tos Žal­gi­rio mū­šio 600-osioms, Viš­ty­čio mies­te­lio 440-osioms bei Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo 20-osioms me­ti­nėms. Per­nai Vik­to­rui Krau­ju­tai­čiui gi­mu­si idė­ja įkur­ti skulp­tū­rų alė­ją, ku­ri sim­bo­li­zuo­tų svar­biau­sius Viš­ty­čio kraš­to bei Lie­tu­vos vals­ty­bės įvy­kius, ti­ki­ma­si, sėk­min­gai bus įgy­ven­di­na­ma ir atei­ty­je. „Žmo­nės nuo­lat tei­kia pa­siū­ly­mus, ką rei­kė­tų įam­žin­ti sta­tu­lo­se. Jei­gu vis­kas bus ge­rai, ki­tą­met šio­je alė­jo­je iš­vy­si­me dar ke­le­tą nau­jų skulp­tū­rų“, – į atei­tį žvelg­ė Viš­ty­čio se­niū­nas Bro­nis­la­vas Po­li­ta.

  Prieš keletą metų Vištyčio II Lauko kaime nusipirkę sodybą su 4 hektarais žemės Regina ir Algirdas Mecutos ją pavertė jaukia oaze, kurioje puoselėjamos kaimo tradicijos ir mėgsta susirinkti vietiniai žmonės. Jūs gal juokaujate? – nustebo Algirdas Mecuta, paklaustas, ar tik nesiruošia „užveisti“ kokį ūkį keturiuose hektaruose apie namus. – Mums šita sodyba tik laisvalaikiui ir atostogoms praleisti reikalinga. Gana sodelio, tvenkinio ir vejos aplinkui. Ją pjauname su žmona ir dukra trimis žoliapjovėmis. Tikrai nepavargstame. Kai visą dieną tenka dirbti „galva“, tai fizinis darbas – tikra atgaiva.

  Ant kalvos stovintis Vištyčio vėjo malūnas traukia praeivio akį jau devintą dešimtmetį, o Vištyčio aliejinė, pastatyta 1928 metais ir niekuo neišsiskirianti iš kitų miestelio statinių, daug kam nežinoma. Vietiniai vištytiečiai ją vadina Černiauskų aliejine, nes joje darbavosi kelios šios giminės kartos. Kaipgi atsirado pačiame Vištyčio miestelio centre šis statinys?

  Penkiasdešimt septynios komandos dalyvavo Vilkaviškio miesto tinklinio klubo surengtame tradiciniame paplūdimio tinklinio turnyre Vištytyje. Į „Viktorijos“ poilsiavietę suvažiavo tinklinio mėgėjai iš Vilniaus, Kauno, Alytaus, Ukmergės, Lazdijų, Šakių, Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kaliningrado srities. Dauguma komandų turnyre dalyvavo jau ne pirmą kartą. Organizatoriai džiaugėsi, jog varžybos bei joms parinkta vieta patiko ir naujokams. Dauguma dalyvių žadėjo atvažiuoti ir kitąmet, kai Vištytyje vyks jubiliejinis, dešimtasis, tinklinio turnyras.

  Birželio mėnesį Vilkaviškio civilinės metrikacijos skyriuje užregistruoti 43 naujagimiai (20 berniukų, 23 mergaitės). Į apskaitą įtraukti devyni kūdikiai, anksčiau gimę užsienio šalyse (Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje). Užregistruota 16 pirmagimių, 14 mamų pagimdė po antrą vaiką, septynios – po trečią, trys – po ketvirtą vaiką. Birželio mėnesį užregistruotos 54 mirtys (mirė 23 moterys, 31 vyras). Per pirmąjį vasaros mėnesį Civilinės metrikacijos skyriuje užregistruotos 22 santuokos, 11 porų įformino ištuokas.

  Dievuliau mano,

Kiek erdvės,

Kiek to plataus žiemos jaukumo!

Kaip aš galėjau be tavęs,

  Kaskart šis renginys patikimas vis kitai seniūnijai. Šįkart tokia garbė ir kartu rūpestis teko Vištyčiui. Bendruomenių dienoje dalyvavo ir kaimynai lenkai iš Rutka Tartak miestelio. Dvi dienas ošė ir lingavo Šaltalankių giraitė nuo gausybės žmonių ir jų paruoštų tautinių valgių kvapų. Mat kiekviena seniūnija privalėjo įsirengti savo kiemelį, pagaminti tautinio paveldo vardo vertą patiekalą, jį pristatyti ir pavaišinti kitus.

  Šiandien aštuoniolikmetis E. Gudiškis jau beveik septynerius metus mina dviračio pedalus, tačiau visas jo gyvenimas galėjo pakrypti ir kita linkme. Prieš užlipdamas ant dviračio vaikinas dvejus metus lankė šokių pamokas, penkerius – krepšinio treniruotes, mėgino save atrasti žaisdamas futbolą bei lauko tenisą. Tik mamos pažintis su Vilkaviškio dviračių sporto klubo „Aira“ trenere Vilma Žemaitaitiene pastūmėjo Eimantą išbandyti tai, kuo jis užsiima šiandieną. Vaikinas prisipažįsta, jog net ir pradėjęs treniruotis su kitais dviratininkais, dar metus greta lankė ir krepšinio treniruotes. Tik po pirmųjų pergalių dviračių lenktynėse E. Gudiškis ryžosi visiems laikams palikti populiariausią Lietuvoje sporto šaką – krepšinį.

  Vištytyje vyko Lietuvos užsienio reikalų ministerijos remiamas Kaliningrado srities švietimo įstaigose dirbančių lietuvių kalbos ir etnokultūros mokytojų kvalifikacijos tobulinimo seminaras „Sūduvos ir Karaliaučiaus kraštų švietimo tradicijos ir kultūros paveldas“.Tris dienas trukęs seminaras jau tampa tradiciniu. Kasmet Kaliningrado srities mokytojai vyksta vis į kitą Lietuvos kraštą, bendrauja su vietiniais žmonėmis, dalijasi patirtimi. Šiemet renginio vieta buvo pasirinktas Vištytis.

  1941 metų birželio 22-oji – Vokietijos–Sovietų Sąjungos pirmoji karo diena ir „raudonasis sekmadienis“. Anksti ryte, tik prasidėjus karui, sovietiniai kariai Lankeliškių klebonijoje suėmė kunigus Vaclovą Balsį, Justiną Dabrilą ir Joną Petriką. Juos nuvežė į netoliese esantį Budavonės mišką ir žiauriai nukankino. Kunigo J. Dabrilos kūnas buvo parvežtas į gimtąjį Našiškių kaimą. Atsimenu, kad per šermenis tik ir girdėjau kalbas, jog kunigus nukankino „rusų bolševikai“.

  Birželio 12 d. prasidėjęs trečiasis Paežerių dvaro festivalis klausytojams jau pateikė du originalius ir nepaprastai spalvingus kamerinės muzikos koncertus – nuo subtiliosios prancūzų muzikos iki džiazo. Koncertavo Klaipėdos kamerinis orkestras, Čiurlionio kvartetas, „Duo Strimaitis“ –  smuikininkas Aidas Strimaitis ir pianistė Eglė Strimaitienė, dainininkė Asta Krikščiūnaitė, fleitininkė ir dainininkė Neda Malūnavičiūtė, smuikininkas Vytautas Mikeliūnas, violončelininkas Mindaugas Bačkus, būgnininkas Arvydas Jofė.

  ATLAIDŲ IR VASAROS  ŠVENTĖS, VYKSIANČIOS 2010-08-01 D. VIŠTYČIO MIESTELYJE,  PROGRAMA

  Atėjus vasaros turistiniam sezonui, Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras, bendradarbiaudamas su Vilkaviškio krašto muziejumi, skelbia kultūrinę - turistinę akciją „Kultūros lobių paieška” . Kviečiame tapti keliautojais ir mūsų regione surasti labiau ar mažiau žinomus kultūros ženklus, garsių asmenybių tėviškes, istorijos ir dailės paminklus.

  Karalienės Bonos sūnus Žygimantas Augustas 1570 m. Vištyčiui suteikė miesto privilegijas - Mgdeburgo teises. Vištyčio miesteliui buvo leista daryti per metus 4 prekymečius. Miestelis turėjo pasistatyti rotušę, nutiesti gatves, kelius, pastatyti tiltus ir juos taisyti, prižiūrėti, kad gyvenamus namus statytų pagal planą, išlaikyti miestelio mokyklą. Su magdeburginėmis teisėmis miestelis gavo privilegiją turėti ir vartoti savo herbą, vaizduojanti arklį su ilgu ragu.

Šventės programa --> ]]

  Praėjusį mėnesį naujagimių neužregistruota dviejose – Pajevonio ir Vištyčio – seniūnijose. Gižų ir Gražiškių seniūnijose gimė tik po vieną vaikelį. Daugiausiai naujagimių (11) buvo Vilkaviškio miesto seniūnijoje. Vilkaviškio civilinės metrikacijos skyriuje santuokas įregistravo 20 porų, ištuokas įformino 14 sutuoktinių.

  Pasak Medžiotojų ir žvejų draugijos Vilkaviškio skyriaus medžioklės žinovės Dalės Venskūnienės, mūsų rajone sudėtingiausia su bebrais yra „Vištyčio“ bei „Uosijos“ medžiotojų klubų medžioklės plotuose.– Šiais metais bebrų užtvankos buvo užtvindę Uosijos mišką. Mūsų vyrai išardė jų statinius, bet vanduo vis dar laikosi. Miškuose visada būna sudėtingiausia kovoti su šiais graužikais, nes išardžius užtvankas, nėra kur nuleisti vandens, – paaiškino medžioklės žinovė.

  Daugiausia džiaugsmo ir gerų emocijų šauniesiems stovyklautojams suteikė išvyka į „Viktorijos“ poilsiavietę Vištytyje. Vaikai susitiko su Vilkaviškio rajono policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio pareigūnėmis Rūta Kairiene ir Agne Kareivaite. Jos supažindino stovyklautojus su vaikų ir paauglių nusikalstamumu ir vykdoma prevencine veikla rajone, surengė kvadrato varžybas.  Vėliau į poilsiavietę atvyko Vilkaviškio baikerių klubo „Damselfly“ motociklininkai. Jie puikiai organizavo veiklą su mūsų mokyklos stovyklautojais: vaikai dalyvavo įvairiose estafetėse, turėjo galimybę susipažinti su baikeriais ir iš arčiau apžiūrėti jų motociklus. Ypač vaikams patiko dalyvavimas virvės traukimo ir šaudymo varžybose.

  Šeštadienį Vištyčio ežere vėjas iš Rusijos atnešė žveją. Pasieniečiai ryte Vištyčio ežero pakrantėje aptiko rusiškai kalbantį vyrą. Šalia jo buvo guminė valtis su vienu irklu. Pamatęs pasieniečius rusas nudžiugo ir papasakojo, kad anksti ryte Rusijos pusėje išsiruošė žvejoti. Kilus stipriam vėjui, jis bandė irtis į krantą, tačiau lūžo vienas medinis irklas. Nedidelė guminė valtis tapo nevaldoma, vėjas ją ėmė nešti į Lietuvos pusę, žvejas labai išsigando. Valtyje pasieniečiai rado jo žūklės įrankius, 24-erių vyras turėjo ir dokumentus. Popiet pasieniečiai Kybartų – Černyševskojės punkte susitiko su Rusijos kolegomis ir perdavė jiems nelaimėlį žveją.

1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 000 Lietuvos piliečių. Tiksliai nenustatyta tikslaus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičiaus. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose. Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo.

  Neseniai „Santakoje“ buvo rašyta, jog šiemet lydekaitėmis įžuvintas Vištyčio ežeras. Lydekų lervos čia leidžiamos jau keletą metų iš eilės.  Įžuvinami ir mažesni valstybiniai mūsų rajono vandens telkiniai. Šiais metais pačiame rajono pakraštyje esančiuose Vygrio, Beržinio ir Talaikės ežeruose įleista po 2000 vienmečių karpių. 2009 metais į tuos pačius ežerėlius įleista po 1500 karpių mailiaus.

  Motociklininkai  pajudėjo į šalia Pavištyčio kaimo  (Vištyčio sen.) esantį vienkiemį, kuriame įsikūrę šešis vaikus auginantys Jankauskai. Vėliau daugiau nei 30 vyrų ir moterų pasuko į netoli Vištyčio gyvenančių Lišauskų namus. Čia svečius pasitiko ne tik 7 vaikų mama Jūratė Lišauskienė, bet ir kartu jau kuris laikas gyvenanti jos sesuo su savo 4 atžalomis.

  Tol­min­kie­mis (ne­lim­pa tas sve­ti­mas var­das Čis­ty­je Prū­dy) pa­si­ti­ko su­ve­šė­ju­siais kup­lių me­džių vai­ni­kais, jau va­sa­ros bran­dos ža­lu­my­nų ki­li­mu, vai­kų kle­ge­siu baž­ny­čio­je. Pa­tai­kė­me į pras­min­gą ren­gi­nį, po­pie­tę su K. Do­ne­lai­čiu, or­ga­ni­zuo­tą ne­nuils­tan­čio lie­tu­vy­bės en­tu­zias­to šia­me re­gio­ne Ka­ra­liau­čiaus kraš­to lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jų aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­ko A. Bart­nin­ko. Jau­di­no iš vai­kų lū­pų by­ran­tys lie­tu­viš­ki žo­džiai (kad ir su švel­niu ak­cen­tu), skam­bi dai­na, kan­klių ir sku­du­čių mu­zi­ka, tik la­bai gai­la, kad po kon­cer­ta­vi­mo vėl vi­si kal­bė­jo ru­sų kal­ba, va­di­na­si, tas mū­sų žo­dis dar sve­ti­mas, o gal ir ne­la­bai mie­las.

  Vėliau visi  buvo pakviesti pasižiūrėti meninės kompozicijos, kurios metu pademonstruotas rugio kelias iki duonos, lino – iki audėjų juostų, taip pat supažindinta su tradiciniais sūduvių gaminiais iš molio bei metalo. Daugiausiai žiūrovų dėmesio sulaukė kaimo kapelas subūręs „Suvalkietiškas kiemas“, ankstesniais metais jas sukviesdavęs į Vilkaviškio kultūros centrą. Žiūrovus linksmino Alvito „Širvinta“, Paežerių „Gulbinėlis“, Girėnų „Versmė“, Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro bei Vištyčio kultūros namų kapelos, Vilkaviškio „Vingis“. Programoje dalyvavo ir jaunieji „Vyželės“ šokėjai bei folkloro ansamblis „Sūduviai“.

"Pušelėje" [photo]

  Vėliau verslo misijos dalyviams buvo surengtas pažintinis turas. Kelionių organizatoriai aplankė žymiausius Suvalkijos regiono turistinius objektus: Paežerių dvarą, Jono Basanavičiaus gimtinę, kurioje buvo pavaišinti gilių kava, Vištyčio akmenį, P. Arbatauskienės kaimo turizmo sodybą bei kempingus „Pušelė“ ir „Viktorija“, esančius prie Vištyčio ežero. Kelionės metu gido pareigas ėjo Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas, kuris įdomiai papasakojo apie mūsų krašto istoriją, įžymiausias vietas. Vakarą svečiai užbaigė „Viktorijos“ viešbutyje-kempinge, prie gausiai vaišėmis nukrauto stalo. Juos linksmino du folkloro kolektyvai – „Gražupis“ bei „Šilojai“. Kas norėjo atsipalaiduoti, galėjo apsilankyti poilsiavietėje  iškūrentoje pirtyje.

.............zemelapiai vistycio

  Kitame Suvalkijos pakraštyje -Vištytyje - „Viktorijos" poilsiavie­tėje marijampoliečiai poilsiauja jau ne vienerius metai. Skaidrus ežero vanduo, puikus aptarnavimas, pra­mogos krante ir vandenyje: vandens dviračiai, baidarės, kanojos ir t. t. Šiemet „Viktorija", kad pritrauktų daugiau žmonių, apgyvendinimo kainas siūlo 20 procentų mažesnes, tačiau užsakymų kol kas turi tik keletui savaitgalių - planuojamos organizacijų šventės, konferenci­jos. Poilsiavietėje organizuojamos ir vaikų vasaros stovyklos.

  Vėliau Dievų miškas buvo savotiška rodyklė į lietuvių literatūrą, bet ilgam ji manęs ta kryptimi nenukreipė, neradau čia to, ką būtų galima skaityti bent vakarais prieš miegą. Taip perėjau prie Geišos išpažinties, Avies medžioklės, vėliau buvo 11 minučių, Šilkas ir panašiai.

  Jurga atvarė čia pora dienų anksčiau nei aš ir jau jautėsi kaip namie. Paskui stebėjau, kaip ji stengiasi atpažinti taures. Plonos, pailgos – šampanas arba baltas vynas, stikliukas – balta,  ant aukštos kojos apvalesnės – raudonas vynas, ant žemos kojos,  storos – brendis, be kojų – visas kitas šūdas, gerai, moku. Ir nuėjo aptarnauti prie lango sėdinčių vyriokų.

  Apie Vištyčio akmenį yra žinomi dar du legendos variantai. Senais laikais tolimame Lietuvos kampelyje buvęs miestelis Tornas. Tuomet čia nebuvę nei ežero, nei akmenynų, nei kalnų. Kartą seniausia Torno gyventoja susapnavo sapną – velnias žada paimti daug sielų.

  Gal prisibijoma, kad, neduok Dieve, kokią pėdą netyčia į kaimynę valstybę įkelsime. Tačiau visiems žinoma, kad siena eina ežeru", - stebėjosi seniūnas. Jis pasakojo, kad seniūnijos iniciatyva buvo sutvarkytos ežero pakrantės, išpjauti krūmai. Apgenėti likusieji medžiai, nuolat pjaunama žolė ir rengiama vieta poilsiautojams bei turistams, kad nebūtų gėda prieš atvažiuojančiuosius, kurių čia vis daugėja. Kai atsirado galimybių per Vištytį nuvykti tiesiai į Lenkiją, dabar ir lenkų daug atvažiuoja. "Nesinori pasirodyti apsileidusiems. Juk apylinkės čia labai gražios", - skundėsi B.Polita.

  Dėl viršininko man visokios mintys nedavė ramybės nuo pačios pradžios: o jei išvis dirbti nepriims, o jei nemokės, jei kabinėsis... Bet visa tai tiesiog automatiškai išsitrynė iš atminties, kai pamačiau, kaip mandagiai brandaus amžiaus vyras elgiasi su savo darbuotojomis: ir duris atidaro, ir pirmas praleidžia, ir netgi stikline sulčių savo sąskaita pavaišina. O kai prie viso šito prisidėjo raminantis aiškinimas, jog darbas, nors ir nelengvas, bet nėra neįmanomas, jei tik moki bendrauti ...

  Atsisveikinant su Kybartais  belieka paskutinį kartą žvilgtelėt į jų kasdienę egzotiką – pavieniui ir būreliais besitrainiojančius įvairiausio plauko čigonus, ypač į akis krinta ilgi margi sijonai, odinės striukės ir neprausti juodo gymio veidai. Tuojau už miestelio – Kybartų akmenskaldė, dar pora minučių kelio – kaimelis Kybeikiai. Kelias ganėtinai smagiai vingiuotas, tačiau didesnių kalvotumų dar nematyti, beveik ligi pat tikrosios Vištyčio oazės. Dar šiek tiek – ir Matlaukis, už jo – staigus kilimas į kalvelę. O čia vadinamoji Kamčiatka. Taip ji vietinių pamėgta vadinti dėl nenuspėjamiausių  klimato skirtingumų.

  Nieko, kas primintų A.Smetonos pabėgimo vietą, nėra. Važiuodami į Vištytį pakeliui sustojome prie Vištyčio akmens. Tai vienas didžiausių Lietuvos akmenų. Jo aukštis siekia 4 metrus. Viršuje yra įduba, vadinama pėda, kurioje susirenka lietaus vanduo. Kalbama, kad senovėje žmonės prie šio akmens melsdavosi. Jis buvęs aukuras, kuriame degdavo ugnis dievams. Vištyčio miestelis kalnuotas ir tvarkingas, įsikūręs šalia didelio Vištyčio ežero - ketvirto pagal dydį Lietuvoje. Deja, tik menka jo dalis priklauso Lietuvai, visa kita - Rusijai. Mūsų nakvynės vieta - triukšmingų poilsiautojų apgultas kempingas ant ežero kranto.

  ... suprasdami, kad čia yra Dievo galybė, pradėjo kryžių lankyti, melstis, giedoti ir šlakstytis bei gerti šaltinėlio vandenį. Įvyko pagijimų, ypatingai nuo akių ligų. Kaip pavyzdys, tai Puodžiūnienės iš Pavištyčio motina ir vienas evangelikų tikėjimo mergaitės pagijimas [žr. --> photo].

  Liepos mėnesį veiks ir stovyklos Vištytyje. Jos bus skirtos vyresniems, iki 14 metų, vaikams.  Nuo liepos 11 iki 21 d. veiks dešimties dienų, o liepos 11–16 d. ir 25–30 d. organizuojamos penkiadienės stovyklos. Veikla taip pat įvairi: užsiėmimai, diskotekos, žaidimai, vakaronės, žygiai ir pan. Be abejo, didžiulis privalumas – maudynės ežere. Stovyklautojai bus apgyvendinti „Viktorijos“ poilsiavietėje, maitinami keturis kartus per dieną, gyvens skirtinguose nameliuose. Viso to kaina, priklausomai nuo pasirinkto namelio, – nuo 280 litų (5 dienų stovykla).

  Pirmasis darbas – ketvirtos klasės mokinės Rasos Žiburytės rašinys „Viena seselė brolelį rengė, antra seselė...“ apie mūsų mokyklos mokinį Ričardą Griškaitį, nužudytą sovietinėje kariuomenėje. Kartu su Rasa dirbo ir mokytojai G. ir J. Jurkynai. Kitą darbą respublikiniam istorinių dainų konkursui visai netikėtai pateikė trečios klasės mokinė Sandra Barišauskaitė. Tai viena iš nedaugelio gimnazisčių, pati kurianti dainas – ir eiles, ir muziką. Paskatinta mokytojo J. Jurkyno bei padedama muzikos mokytojų Vilijos Markevičienės ir Artūro Hubės, Sandra pristatė savo kūrybos dainą.

  Vištyčio miestelio ir regioninio parko  schemos.

Sukanka 7-eri metai, kai pradėtas kurti internetinis portalas apie Vištytį www.vistytis.ten.lt. Nepaisant to, kad portalas šiuo metu pertvarkomas [visa informacija perkeliama į kitą serverį], jame sukaupta daug istorinės, etnografinės, turistinės informacijos. Ir toliau viskas po gabalėlį dedama, kruopščiai sisteminama, kad ateičiai liktų tai, kas kasdieną kinta, nyksta, ir negrįžtamai išeina...]]

  Be­lie­ka ap­si­suk­ti  ir vin­gu­riuo­ti ieš­kant ke­lio į Viš­ty­tį. O jis, pa­si­ro­do, vi­sai čia pat – maž­daug už 500 m įsu­ka­me į as­fal­tuo­tą ke­lią… Cip­liš­kė (Szyp­lis­zki) – Gel­da­pė (Gołdap). Pa­si­ro­do, mes jau Len­ki­jo­je! Pa­lau­kit, pa­lau­kit… Bet mums juk rei­kia Viš­ty­čio! Kas nu­dai­go­jo mū­sų Viš­ty­tį?!

  Nešini krepšiais, kuriuos išdalijo Vištyčio regioninio parko darbuotojai, paežere praėjo 17 vietos vidurinės mokyklos, tiek pat Kybartų pagrindinės mokyklos moksleivių ir 21 jaunųjų talkininkų būrys iš Giedrių pagrindinės mokyklos, atvykę kartu su mokytojais. Vaisvandenių, alaus, šampano, degtinės buteliai, konservų dėžutės, sulčių ir įvairios kitos pakuotės bei atliekos – tai poilsiautojų palikti ženklai.

  Vištyčio seniūnas  Bronislavas Polita domėjosi, kaip bus sprendžiamas klausimas dėl Vištyčio ežero, nes bendru susitarimu siena ežere yra delimituota, tačiau nedemarkuota ir lietuviai gali naudotis tik maža ežero dalimi. Klausta ir apie lengvatinį bevizį režimą. Prezidentė atsakė, jog apie tai buvo užsiminta susitikime su Rusijos Premjeru Vladimiru Putinu. Jis sakęs, kad klausimas dėl Vištyčio ežero yra spręstinas ir apie tai plačiau bus kalbama dvišaliame susitikime, kuris planuojamas antroje šių metų pusėje. 

  Tolminkiemio dvaro komplekso liekanos, bene vienintelis kažkiek išlikęs pastatas - buvusios arklidės. Iš prieš karą buvusių maždaug 300 dvarų ir rūmų kompleksų, tarp jų net kelios Kaizerių ar net Gėringo rezidencijos, išliko mažiau nei 10...Tolminkiemis - Kristijono Donelaičio miestelis. Liuteronų bažnyčią jis pastatė pats jai suradęs lėšų. 2000-aisiais ji buvo už Lietuvos lėšas restauruota ir joje įrengtas muziejus. Donelaitis palaidotas bažnyčios cokoliniame aukšte.

  Nuo Vištyčio miestelio iki "Viktorijos" poilsiavietės asfaltas buvo jau seniai. Anapus Vištyčio ežero - Kaliningrado sritis. Asfalto užteko tik iki kelio į slidinėjimo kalną. Iki Vartelių kaimo - žvyrkelis. 9.8 kilometre -  buvusi Vartelių užkarda. Dar pernai čia nebuvo galima patekti. Pasienio policininkai mandagiau pasirodydavo kelią atgal. Nuo Vartelių užkardos iki sienos - tik 960 metrų per mišką.  Naujas kelias tiesiai turėtų kirsti rokadinį kelią, palikdamas  užkardą šone --->]].

  Dar toliau į rytus – kitos lietuvių gentys: krivičiai (kreiviai), dregovičiai (dregai, drigai) ir kt. Jos per kelis tūkstančius metų irgi buvo asimiliuotos. Ir toji asimiliacija jau buvo stipri, kai rusų metraščiuose pasirodė pirmosios žinios apie čia gyvenančias tautas (o tai – mažiausiai prieš tūkstantį metų). Tačiau iki šių dienų išliko vadinamosios lietuvių salos Baltarusijoje – apie Apsą, Gervėčius, Lazūnus, Varanavą, Rodūnią. Senovėje, be abejo, būta ne lietuviškų salų, o ištisų žemynų, kuriuos dabar geriausiai teprimena išlikę hidronimai – vandens telkinių pavadinimai.

  Pačiame Vištyčio miestelyje gyvena 577 gyventojai. Jaunų šeimų skaičius miestelyje mažėja, tačiau gimstamumas jose – ne. Kaimuose gyventojų skaičius mažėja, daugiausia ten gyvena pagyvenę žmonės. Seniausias seniūnijos gyventojas yra Simas Griučkiūnas iš Čižiškių kaimo. Jam tuoj sukaks 95 metai. Garbingo amžiaus yra Marija Ona Murauskaitė – Jakimavičienė, Anelė Mikalainienė, Ona Mielkaitienė. Visos jos gimusios 1911 metais. Seniūnijoje gyvena nemažai dvynukų - jauniausi iš jų yra Vilis ir Denis Albrektaičiai, gimę 2002 metais.

  Kasmet registruojama vis daugiau susirgimų erkių platinamomis ligomis. Mūsų apskrities teritorijoje minėtais susirgimais užsikrėtusios erkės labiausiai paplitusios Kazlų Rūdos, Ąžuolų Būdos, Jūrės girininkijų miškuose, Gudelių apylinkių Rudėnų miškuose, Igliaukos apylinkių Varnabūdės ir Sasnavos girininkijos, Jurgežerių apylinkių miškuose, Iglės ežero poilsio zonoje, Šakių rajone – Lukšių seniūnijos Klevinių girininkijos, Liepalotų miškuose, Vilkaviškio rajone – Matarnų, Podvarkio poilsiavietėse, Stirniškių miške, Vištyčio apylinkių poilsiavietėse. Manoma, kad erkinio encefalito virusu rizikos rajonuose užsikrėtusios iki 5 proc. erkių.

  Į kraštotyrinį darbą mokytoja Birutė Mardosaitė įsitraukė prieš keturiasdešimt metų. Su dešimties metų pertrauka dirbo ji su didžiuliu užsidegimu iki pat išėjimo iš darbo. Anot mokytojos, į kraštotyros verpetą ją įtraukė Gabrielė Karalienė, dirbusi Vilkaviškio švietimo skyriaus inspektore, atsakinga už kraštotyrinę i veiklą. Tuomet buvo renkama medžiaga Vilkaviškio krašto muziejui. Gabrielė Karalienė kreipėsi į mokytojus pagalbos padėti rinkti kraštotyrinę medžiagą ir eksponatus. Mokytoja Birutė Mardosaitė juokiasi, jog Karalienė mokėjo taip uždegti, įkvėpti, draugiškai patapšnoti per petį, kad ilgam įklampino į tą   kraštotyrinį liūną.

  Dabar kolektyve dainuoja ir šoka 17 žmonių. Iš tų pirmųjų likę trys: kolektyvo vadovė Aldona Krapavickienė ir seserys Aldona bei Teofilė Gutauskaitės. Dainingos Gutauskų giminės indėlis ansamblyje bene didžiausias: kolektyve skambėjo šešių jos narių balsai, seserų išmokytos dainos yra šio kolektyvo aukso fonde. Jubiliejinio koncerto metu kiekvienas ansamblio dalyvis į sceną nešė simbolinį želmenėlį kaip liudijimą, kad kolektyvui svarbūs visi, o ta bendruma yra ansamblio stiprybės ženklas.

  Savaitgalį Vilniuje  pirmą kartą Lietuvoje surengta kilmingų dekoratyvinių graužikų paroda. Lietuvos gyvūnų augintojų centro „LGAC“ organizuotoje parodoje buvo galima pamatyti dekoratyvines žiurkes, peles ir jūrų kiaulytes, į Lietuvą atkeliavusias iš Rusijos, Čekijos, Airijos, Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos.

  Savaitgalį Vilniuje  pirmą kartą Lietuvoje surengta kilmingų dekoratyvinių graužikų paroda. Lietuvos gyvūnų augintojų centro „LGAC“ organizuotoje parodoje buvo galima pamatyti dekoratyvines žiurkes, peles ir jūrų kiaulytes, į Lietuvą atkeliavusias iš Rusijos, Čekijos, Airijos, Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos.

  2007 m. gruodžio mėnesį Lietuva ir Lenkija įžengė į Šengeno erdvę. Atsivėrė sienos laisvam asmenų judėjimui. Nuo šiol sieną galima peržengti bet kurioje vietoje. Tačiau tai dar nereiškia, kad leidžiama vaikščioti, kur mums patinka. Pasirodo, Lietuvos-Lenkijos pasienyje yra tokių vietų, kur įeiti draudžiama. Toks pavyzdys yra Vištyčio regioninio parko rezervatas Grybingiris.

  Kad įsitikintum, jog meno gyslelės proveržiui profesija ir amžius nėra riba, reikia būtinai užsukti į Aldonos Kaminskienės namus Vištyčio centrinėje gatvėje. Apie tai, jog pravėrus vartelius pasimatys ne kiekvienam kiemui įprastas vaizdas, galima nutuokti jau iš drožtos namo numerio lentelės, iš priekyje rymančio kryžiaus. Šie akcentai ir dar viena kita detalė didelėje kiemo teritorijoje – Kajetono kūryba, kurios sodybos šeimininkei reikėjo tol, kol pati nepaėmė į rankas  medžio gabalo ir įrankių.

  Kryžiuočių kelių aprašyme „Kelias iš Insterburgo į Merkinę“ rašoma: „Pirmoji nakvynė už plynės prie Gauseniškių, antroji nakvynė prie Canisvig, trečia nakvynė prie ežero, kuris vadinamas Gavaičių, ketvirtoji nakvynė prie Vištytės upės, ... šeštoji nakvynė prie Vištyčio ežero, septintoji nakvynė prie Šešupės“ (1384 m.). Trečioji vieta – Rausvės, Lieponos, Širvintos ir Šešupės upės. 1381 m. kelio aprašyme skaitome: „Antroji nakvynė Baitos daboklėje (sargybos vieta), prie Pisos upės, už 4 mylių, trečioji nakvynė... taip pat prie Pisos, už 3 mylių nuo šitos stovyklos prie upės, kuri vadinama Liepona, 2 mylios nuo Lieponos iki lauko, kuris vadinamas Visasėde, 3 mylios nuo Visasėdės iki Šešupės, 3 mylios nuo Šešupės tyrlaukių, kur pasitaiko lydimų (dirbama žemė,  išdeginus mišką)...

  Dviprasmiškai užsiminta, kad iš vadovių pareigų jos gali būti atleistos ir pagal joms nepalankius darbo kodekso straipsnius. Po susirinkimo medikės sakė puikiai suprantančios, jog Savivaldybė neturi pinigų kompensacijoms. Nors nuo spalio 1 d. Virbalio ir Vištyčio ambulatorijos bus prijungtos prie Kybartų pirminės sveikatos priežiūros centro ir vadovų etatų jose nebeliks, J. Bernotienė ir  V. Matulionienė savo ambulatorijose liks dirbti bendrosios praktikos gydytojomis. Žinoma, jei iki to laiko jų planai nepasikeis.

“Giesmių giesmelės” simbolis atkeliavo į Vištytį. Gegužės 8 d.  Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčioje vyko tradicinė Lietuvos evangeliškų bažnyčių vaikų ir jaunimo chorų bei ansamblių giesmių šventė. Ji surinko gausų būrį giesmininkų, kurie suvažiavo iš toli ir arti, net iš trylikos skirtingų miestų bei miestelių. Kitais metais ši šventė bus organizuojama Vištyčio evangelikų  liuteronų bažnyčioje.

   Vištyčio evangelikų liuteronų parapija

  Festivalis šeimai „ČIA VISA LIETUVA" - tai didžiausias visai šeimai skirtas renginys šalyje, kuris suburia ir vienija Lietuvos gyventojus, leidžia prisiliesti prie tautinio paveldo šaknų, suteikia galimybę linksmai, turiningai ir naudingai praleisti laiką. Tai renginys, kurio pagrindinė vertybė - šeima, kuris padeda ugdyti naują, socialiai atsakingą ir išsilavinusią kartą.

  Jau nuo balandžio vidurio į mūsų rajoną atvykęs Lietuvos žuvininkystės tarnybos vyr. specialistas Bronius Daukšys Vištyčio ežere stato tinklus ir gaudo lydekų reproduktorius. Kadangi žvejyba vyksta ne kiekvieną dieną, be to, trukdė nepalankūs orai, žuvininkystės specialistas žada žvejoti iki gegužės 20 dienos.

  „Kiekvieno gyvenime labai svarbi viena data — 18 metų, 7 mėnuo, 9 diena — tai antras žmogaus gimimas. Tai prilygta išėjimui iš motinos įsčių. Išeinama iš tėvo ir mamos dvasiškai. Formuojasi “Aš“, atskiras žmogus, kuris skiriasi nuo motinos ir tėvo. Jei žmogus negims antrą kartą, jis visą gyvenimą bus liguistai prisirišęs prie tėvų. Jau būdamas pagyvenęs, jis pyks ant tėvų, kad jie jo nepakankamai lepino, kažko nedavė, nepasirūpino, buvo neteisingi. Tai reiškia, kad jis likęs tos šeimos įsčiose„, — tvirtino vaistininkas. Vaistininko aiškinimu, jei žmogus jaučiasi šeimoje vienišas — jis visada priekaištaus mamai ar tėvui, net ir būdamas šešiasdešimties metų. Nuo 14 iki 21 metų vystosi ne tik žmogaus fizinis kūnas, bet ir dvasia. Šiuo laiku vaikas turi matyti ne materialų pasaulį, o idealų.

  Balandžio mėnesį Vilkaviškio civilinės metrikacijos skyriuje užregistruota 30 naujagimių (14 mergaičių, 16 berniukų). Pirmagimio sulaukė aštuonios mamos, antrojo vaiko – 14, trečio – 5, ketvirto – dvi, penkto – viena mama. 21 vaikas gimė sutuoktinių šeimose, šeši tėvai kūdikiams pavardę suteikė bendru abiejų tėvų prašymu tėvystei pripažinti, trys mamos savo vaikučių tėvų nenurodė. Vištyčio seniūnija:  Mėta Gutauskaitė ir  Emilija Krušinskaitė.

  Be to, jau nuo spalio ambulatorijos turėtų priklausyti centrui, pacientai prie naujos įstaigos turi būti perrašyti per kelis mėnesius. Tačiau nežinia, ar jie geranoriškai kreipsis ir rašys prašymus, o gal nuspręs išvis pereiti į kitas gydymo įstaigas. Kol pacientai neperrašyti, ligonių kasos už juos nemokės, o tai reiškia, kad gydymo įstaiga praras finansavimą. Abi ambulatorijų vadovės kalbėjo, kad savarankiškos gydymo įstaigos tvarkėsi puikiai, pačios sprendė, kam ir kiek pinigų skirti, ką reikia įsigyti, o dabar teks kiekvienos smulkmenos prašinėti Kybartuose.

  Iš Žirgėnų kaimo dviratininkai pasuko prie Vištyčio akmens, kur šio ketvirto pagal dydį Lietuvoje riedulio istoriją papasakojo Vištyčio seniūnas Bronislavas Polita. O patraukę Vištyčio link keliautojai miestelio centre buvo sutikti vietinių saviveiklininkų. Muzika išjudino dar nespėjusius nuvargti dviratininkus. Jie šoko drauge su kaimo muzikantais. Po trumpo atokvėpio dviratininkų laukė kelionė Vygrelių link ir čia pat – siena su Lenkija. O ten atsivėrė kalvotų apylinkių kraštovaizdis. Ne vienam dviratininkui vos nepritrūko „kvapo“, kai reikėjo minti aukštyn vingiuojančiu keliu. Puikios nuotaikos nesugadino nei sunkoka trasa, nei prapliupęs lietus.

  STOP siena [žiūrėkite ---> nuotraukos]

  Sekmadienį, gegužės 9 d., Vištyčio kultūros namuose vyks renginys, skirtas Vištyčio regioninio parko folkloro ansamblio „Šilojai“ 10 metų sukakčiai. 10 val. Vištyčio bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios, 11 val. – jubiliejinis koncertas, kuriame pasirodys folkloro ansambliai „Šilojai“ ir „Sūduviai“, Vištyčio Petro Kriaučiūno vidurinės mokyklos moksleivių šokių kolektyvas „Vidupėlis“.

  Leidinys [pdf formate] apie Vilkaviškio rajoną ir  [Vištyčio] seniūnijas. [[ žiūrėkite ---> leidinį ]]

  Namai ir kita [---> kelios senos nuotraukos]

  O kad nebūtų liūdna taip išsipusčiusiam miškeliui, jo aikštelėje bendruomenė suruošė pirmąsias Onines. Seniūnijos Onos į šventę buvo atvežtos žolynais išpuoštuose, žirgais pakinkytuose vežimuose. Perkirpus šventės atidarymo juostą, miškeliui buvo suteiktas “Šaltalankių” giraitės vardas ir linkėta jai tapti linksma švenčių vieta ne tik per Onines, bet ir kitomis progomis.

  Miestelyje Jonas atidarė parduotuvę. Be to, kaip ir dalis to meto vištyčiokų vertėsi kontrabanda (iš Vokietijos per sieną gabendavo spiritą, įvairius gėrimus, eterį ir kt.). Susikrovęs šiokį toki kapitalą, Jonas Kanapkis nusprendė statyti malūną. Nusipirko hektarą žemės ir pradėjo statybą. Medžio pirko iš vietinių gyventojų, vėliau isigijo savo miško. Statyba daug kainavo, ir savų pinigų neužteko. Turėjo skolintis iš Vištyčio žydų ir kitų turtingesnių miestelio gyvventojų. Malūnui reikalingus įrengimus (valcus, motorus ir kitus) Jonas Kanapkis parsivežė iš Vokietijos.

  Festivalis šeimai  "Čia Visa Lietuva" ][ Gegužės 15-16 d. Rumšiškės, Lietuvos Liaudies Buities muziejus. Festivalis šeimai „ČIA VISA LIETUVA" - tai didžiausias visai šeimai skirtas renginys šalyje, kuris suburia ir vienija Lietuvos gyventojus, leidžia prisiliesti prie tautinio paveldo šaknų, suteikia galimybę linksmai, turiningai ir naudingai praleisti laiką. Tai renginys, kurio pagrindinė vertybė - šeima, kuris padeda ugdyti naują, socialiai atsakingą ir išsilavinusią kartą. Smulkiau --->> ]].

  [LT] Vištytis][ European Baikal][ Wooden! ][ Green place ][ The Cat ][ Moto Scooter ][ ... žiūrėkite---> visas nuotraukas ]]

  The most exciting part of the square was the Rubenstein house and others still intact. It was structured with a common wall to the Abraham Shimelson home. There is no doubt in that the home was positioned on the northwest corner of the square. This was described by Jacob Rubenstein's autobiography. The home was rebuilt after the fire in 1901. The Shimelson home on the corner is within 100 yards from the German (now the Russian) border and the Moses Arnsdorf home. The Arnsdorf home is no longer a store but a residence.Tęsinys ---> ]]

  Reguliuojamas tiltas per Peissos upę prie pat ištekėjimo iš ežero. Yra išlikęs mechanizmas, kurio pagalba reguliuojamas pratekančio iš ežero vandens kiekis. Neaišku ar šis mechanizmas veikia ir ar yra is vis dabar naudojamas. Kiek galima spręsti iš nuotraukos pratekančio vandens kiekis sumažintas iki minimumo. Kada statytas šis tiltas neaišku, bet gali būti, kad jis buvo perstatytas, kadangi dabar jis išlietas iš betono, o anksčiau tikriausia buvo statytas iš akmenų ar net dar seniau ir medinis. Labai tikėtina, kad netoli nuo šio tilto Vištytyje 1776 metais buvo pastatytas pirmas vandens malūnas (malūnai). Įmanoma, kad vandens malūnas stovėjo ne prie Peissos, o prie Vydupio (>>).

  Stovis buvo įvertintas kaip gana geras, nors riedulys turi įtrūkimų ir nuskaldytų vietų. Viršuje, atokesnėje nuo plento riedulio paviršiaus dalyje yra išlikę skaldymo pėdsakai: eilutė iškapotų skylių, kurių septyniose tebėra sukalti jau surūdiję geležiniai strypai (pleištai). Artimiausiame prie plento riedulio gale matosi dar viena linija su iškapotomis skylėmis, kurių penkiose vietose taip pat stirkso suvaryti geležiniai strypai (pleištai). Riedulio skaldymui skirtų visų šių skylių kiekvienos skersmuo siekia iki 2 cm. Kas ir kada šitokiu būdu bandė akmenį suskaldyti, nebežinoma. Žemė, kurioje guli Vištyčio akmuo, 1935 metais priklausė Albertui Boskartui.

  Buvusio Vištyčio parapijos kunigo klebono Kazimiero Montvilos dėka dar 1988 m. Vištyčio miestelyje buvo atstatytas Nepriklausomybės paminklas. Įdomi paminklo istorija. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Rusijos kariuomenė buvo nustumta tolyn į Rytus. Vienas vokiečių generolas, tikėdamasis likti šio krašto dvarininku, apsodino miestelio centre plytinčią aikštę medeliais, o jos viduryje pastatė akmeninį obeliską papuoštą Vokietijos valstybės ženklu - Ereliu.

  Suvalkija – lygumų ir derlingų žemių kraštas, kur net akmenį sunku surasti. Tačiau ne tik Suvalkijos, bet ir visos Lietuvos kampelyje esantis Vištyčio kraštas tai paneigia. Čia kiek akys užmato - kalvos kalvelės, kalnai kalneliai, šlaitai šlaiteliai bei gražuolis Vištyčio ežeras. Čia dirvos, laukai, kalnai ir kloniai įvairiausiais akmenimis nusėti. Visas mūsų kraštas legendomis ir padavimais apipintas.

   Valės Dulskytės-Gurinskienės nuotraukose - Vištyčio mokyklos šokėjai ir ne tik ...

--- > žiūrėti visas photo

   Kaliningrado srities Slavskio raj. Kolchozo "Rybak Baltiki"  žvejų brigada Vištytyje maždaug 1985-1986 m.

  Asociacija „Senų vežimų“ klubas šeštadienį (gegužės 1 d.) nuo ankstyvo  ryto kviečia Vilkaviškio rajono gyventojus į „blusų turgų“. Gal jūs nežinote, kas yra „blusų turgus“? Tai senų, nereikalingų ir nenaudojamų daiktų, kurių susikaupia kiekvienuose namuose, išpardavimas. „Blusų turguje“ turite galimybę juos parduoti kad ir už simbolinę kainą.

  Vištyčio Petro Kriaučiūno vidurinės mokyklos vyresniųjų klasių mokiniai nutarė draugauti su pradinukais. Viskas prasidėjo nuo renginio „Draugiškas mokyklos kiemas“. Jis tęsėsi visą savaitę. Kai buvo nutarta kiekvienai vyresnei klasei susirasti „globotinių“, mūsų, devintokų, klasė ėmėsi globoti pirmokus. Jiems labai patiko, kad vyresnieji su jais bendrauja kaip su lygiais.

  Jau šešti metai Vištyčio Petro Kriaučiūno mokykla dalyvauja Tarptautinėje gamtosauginių mokyklų programoje. Stengiamės įrodyti, kad ir šiemet esame verti prestižinio Žaliosios vėliavos apdovanojimo. Didžiausią dėmesį Žemei ir aplinkai skyrėme nuo kovo 20 dienos iki balandžio 22 dienos.

  Skrydis virš Vištyčio lizdo ][  žiūrėkite  ---> visas nuotraukas  ]]

  Trijų šalių sienų susikirtimo vietoje planuojama ne tik pastatyti granitinį stulpą, kuris jau gaminamas senas akmens apdirbimo tradicijas turinčioje Lenkijoje, bet ir įrengti raudonu marmuru grįstą aikštelę su specialiu apšvietimu. Granitinėse lentelėse bus įspausti trijų valstybių herbai, po kuriais kiekviena kalba įrašytas Vištyčio vietovardžio pavadinimas. Darbus planuojama baigti iki šių metų pabaigos.

  Vištyčio tarybinio ūkio partinės organizacijos sekretorė Elena-Rūta Lėvartienė, viena iš pirmųjų Vištyčio komunisčių Stefanija Haurušytė (centre) ir buvęs Vištyčio DŽDT vykdomojo komiteto  pirmininkas Fedotas Praprovas kalbasi apie praeitį.

   Penktos, paskutinės atostogų dienos prie Vištyčio ankstyvas rytas. Sunku ropštis iš lovos ankstų rytą, ypač po „atsisveikinimo vakaro“ bet save motyvuoju kad po to grįžęs namo nesigailėčiau. Didelei mano nuostabai visada džiuginęs Vištyčio vanduo labai žydi tai nei fotografuot nei arbaletu mosikuot nelabai gaunasi, matomumas 1-1,5 metro, tad eilinį kartą pasiimu 50 pneumatą su ungurine šake ir einu unguriaut.

  Tai atsitiko maždaug prieš 40 metų. Tuo metu aš dirbau Pavištyčio medicinos punkte. Su vyru dažnai važiuodavome motociklu į Kaliningrado sritį – uogauti, grybauti ir pasivaikščioti po buvusias vokiečių sodybas, nes jose dar buvo išlikę įvairių augalų. Kartą, jau grįžtant namo, bevažiuojant pro Vištyčio ežerą, ties ta vieta, kur dabar eina valstybės siena su Rusija, „užbuksavo“ motociklas, nes per kelią tekėjo mažas upeliukas.

  Telmologinio draustinio steigimo tikslas - išsaugoti savitą nedidelio ploto aukštapelkę su Sūrinio ežerėliu. Bendras plotas - 26 ha, kurio 15 ha sudaro miškas, 2,6 ha Sūrinio ežerėlis, 3 ha agrarinės teritorijos, 5,4 ha - krūmai ir pelkės. Didžiąją miško ploto dalį sudaro pelkiniai beržynai ir pelkynai.  Draustinyje galima pamatyti į Raudonąją knygą įrašytų augalų (ilgalapė saulašarė ir kt.) ir gyvūnų rūšių (ūdra). Sūrinio ežeras. Telmologinis draustinis [nuotraukose].

  Važiuojant Vištyčio link į dangų kilo dūmų stulpai, tačiau jie slinko nuo Rusijos pusės. Tokį vaizdą, beje, reidų metu tenka pastebėti kiekvienais metais. Mūsų krašte taip pat juodavo jau nudegintų pievų plotai, nors jie, pasak pareigūnų, šiemet mažesni nei ankstesniais metais.

  Jis įtaria, jog vienas lėktuvas guli Vištyčio dugne. Tarp vietos gyventojų apie tai jau seniai sklando kalbos. „Ežere meškeriojantys žmonės pasakoja, jog vienoje vietoje, maždaug keturiolikos–penkiolikos metrų gylyje, nuolat už kažko užstringa ir nutrūksta masalai. Žinau, jog Lietuvos ežeruose augmenija baigiasi dešimties–dvylikos metrų gylyje ir blizgės negali kabintis už žolių.Ten turi būti kažkas kitas“, – aiškina nardytojas. Deja, surengtos kelios ekspedicijos nebuvo sėkmingos.

  Bronius Leonavičius: Mano kelias knygos apipavidalinimo link prasidėjo Kaune septintojo dešimtmečio pradžioje. 1960 m. pradėjau dirbti Kauno valstybiniame dramos teatre dekoracijų dirbtuvių vedėju, bet čia savo kūrybinės ateities nemačiau. 1961 m. „Vagos“ leidyklos Kauno skyriaus dailininkas Vytautas Bačėnas pasiūlė bendradarbiauti, ten susipažinau ir su kitu knygos dailininku Vilium Armalu. Jie retkarčiais užsakydavo man apipavidalinti knygų. Taip pradėjau labiau domėtis knygos menu, apipavidalinimo, o ypač iliustravimo principais.

  Straipsniai susiję su Vištyčiu spausdinti  www.suduvosgidas.lt

Vištytis - Totorkiemis - Kaunas

kociubaitis@yahoo.com

+370 601 66357

   Per kovo mėnesį  Vilkaviškio civilinės metrikacijos skyriuje užregistruoti 44 naujagimiai (22 mergaitės, 22 berniukai). Vienoje šeimoje gimė dvynukės mergaitės. Gižų seniūnijoje gimusiųjų neužregistruota. Trys kūdikiai gimę užsienyje (Vokietijoje ir Airijoje).  Dvidešimt gimusių vaikučių yra pirmagimiai, dvylika – antri, dešimt – treti šeimose. Viena šeima sulaukė ketvirto vaiko, dar viena šeima – penktosios atžalos. Vištyčio seniūnijoje gimė  Karolis Mikitinas ir Urtė Mockevičiūtė.

  Kai nedarnus
Pasaulis
Sudrumsčia
Mintis,
Kopiu į kalną,
Ir žvelgiu į tolius...