VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

* Виштынецкое oзеро. Vištyčio ežeras". Nauja knyga rusų kalba, 2008 m.

Email Spausdinti PDF

Photobucket

Photobucket Vištyčio ežeras susiformavo prieš maždaug 12 000 metų, ištirpus paskutiniam Valdajaus ledynui, kuris dengė visą dabartinės Lietuvos ir Kaliningrado srities teritoriją ir siekė Suvalkų aukštumas Lenkijoje. Tuomet tirpsmo vandenys užpildė gilią įdubą tarp kalvų. Netrukus po to ežero pakrantėse apsigyveno pirmieji gyventojai. Seniausios Akmens amžiaus žmonių gyvenvietės ežero pakrantėse yra žinomos iš vėlyvojo mezolito ir neolito, prieš 5 000 metų. Daug gyvenviečių rasta šiaurės ir vakarinėje ežero pakrantėje, kuri beveik visą laiką apšviesta saulės.


Виштынецкое oзеро. Vištyčio ežeras (bus daugiau)

Knyga rusų kalba, santrauka, 2008 m.

Autorių kolektyvas: K. V. Tylik, S. V. Šibajev, T. A. Biernikova, A. V. Sokolov, E. B. Evdokimova, M. N.Šibajeva, V. A. Škicky, F. H. Ščierbina, J. V. Gerasimov, A. A. Sokolov

Vištyčio ežeras susiformavo prieš maždaug 12 000 metų, ištirpus paskutiniam Valdajaus ledynui, kuris dengė visą dabartinės Lietuvos ir Kaliningrado srities teritoriją ir siekė Suvalkų aukštumas Lenkijoje. Tuomet tirpsmo vandenys užplidė gilią įdubą tarp kalvų.

Netrukus po to ežero pakrantėse apsigyveno pirmieji gyventojai. Seniausios Akmens amžiaus žmonių gyvenvietės ežero pakrantėse yra žinomos iš vėlyvojo mezolito ir neolito, prieš 5 000 metų. Daug gyvenviečių rasta šiaurės ir vakarinėje ežero pakrantėje, kuri beveik visą laiką apšviesta saulės. Iki šiol pakrantėse galima rasti akmeninių darbo įrankių (peilių, ašmenų, rėžtuvų, gremžiklių). Tais senais laikais žmonės ne tik gamindavo maistą, medžiodavo ir žvejodavo, bet ir įžiebdavo ugnį.

Viduramžiais prie ežero įsikūrusias gentis nuolat spaudė kryžiuočiai. XV amžiaus pradžioje pirmykščiai miškai vakarinėje ežero pusėje tapo kryžiuočių nuosavybe ir vadinosi „Didžiąja dykyne“. Šie miškai plačiau juosta skyrė rytines ir pietrytines Kryžiuočių ordino valstybės sienas nuo Lietuvos žemių.

Didžiosios dykynės miškuose visada gyveno daugybė medžioklinių raukčių ir žvėrių, todėl jie visada viliojo net ik prastuomenę, bet ir didikus. Čia medžiojo paskutinis Kryžiuočių ordino magistras ir pirmasis Prūsijos hercogas Albrechtas, grafas Georgas Frydrichas ir kurfiurstas Johanas Sigizmundas, taip pat Kaizeris Vilhelmas II ir Vokietijos prezidentas, ministras Hermanas Geringas.

Po Antrojo psaulinio karo ežeras liko svarbus žuvininkystei, jo apylinkėse plėtėsi vieno iš stambiausių Kaliningrado srityje Nesterovo miškų ūkio veikla,, kuriam iki šiol priklauso Vištyčio ežero pakrančių žemės, kurios aktyviai apželdinamos mišku. Šiuo metu Vištyčio miško teritorija, palyginti su pokario laikotarpiu, padidėjo dvigubai ir prisiartino prie ežero krantų.

Ežero ribose klimatas vidutinis – nuo jūrinio iki kontinentinio, su nelabai karštomis vasaromis ir nelabai šaltomis žiemomis, su ilgu vegetaciniu periodu ir pakankamu kritulių kiekiu. Pastovi sniego danga susidaro tik 58 % žiemų. Pusę visų metų dienų – krinta krituliai. Daugiausia kritulių būna liepos – rugpjūčio, mažiausia – vasario-kovo mėnesiais. Gana dažnai tvyro rūkai, ypač vasaros pabaigoje – rudens pradžioje (4-6 dienas per mėnesį). Gruodžio ir sausio mėnesiai gana tamsūs, trūksta šviesos, pastebimas ultravioletinės radiacijos deficitas. Geriausios klimatinės ir oro sąlygos susidaro gegužės-rugsėjo, mažiau palankios – spalio-balandžio mėnesiais.

Vištyčio aukštuma (maksimalus aukštis – 172-190 metrų) – tai atskiras geografinis rajonas, pasižymintis didele landšafto įvairove.

Į ežerą įteka 10-12 mažų upeliukų, iš kurių tik 5 yra vandeningi ištisus metus. Į pietinę ežero dalį įteka du nedideli upeliai: Černica (pietvakariuose) ir Vižainė (pietryčiuose). Abu upeliai išteka iš Lenkijos teritorijos, po to Černica teka Kaliningrado srities, o Avižainė – Lietuvos teritorija. Iš ežero išteka viena upė Pisa, kuri per Angrapos upelį jį sujungia su su Pagrindine Kaliningrado srities arterija – Priegliaus upe – ir per ją – su Baltijos jūros Vyslos įlanka.

Ežero dugno reljefas sudėtingas. Skersinis slenkstis ežero daubą dalija į 2 nelygias dalis: šiaurės vakarų ir pietryčių. Kiekvienoje iš jų dar yra atskiros įdubos, kuriose susiformavusios 25-40 metrų duobės.

Duobių dugne kaupiasi juodas, pusiau skystas (drėgnumas 90 %) dumblas su didele organinių medžiagų priemaiša, daugiausia susidarusia iš viršvandeninės ir vandens augalijos. Atskiruose stačių šlaitų nuožulnumose purių nuosėdų nėra. Nuo 10 metrų ir mažesnio gylio prasideda smėliai, kai kuriose vietose su žvyro priemaiša.

Ežero vanduo palyginti skaidrus. Šaltuoju metų laiku centrinėje dalyje jis siekia 6-8 metrus. Artinantis prie krantų ir Ančių įlankoje šis gylis siekia mažiau nei 1 metrą. Anomaliai šiltais vasaros mėnesiais (pvz., 2003 metų liepą) vandens skaidrumas visame ežere gali sumažėti iki 1,3 – 1,9 metro.

Vandens lygio svyravimas paprastai neviršija kelių centimetrų. Išimtis buvo 2007 metai: vanduo pakilo 60-80 cm ir daugiau įprastinio lygio. Dėl to pietvakarinėje ežero dalyje daugelio medžių šaknys buvo paplautos ir medžiai suvirto į vandenį.

Ežero terminis režimas toks pat kaip ir gėlavandenių gilių vandens telkinių. Pavasario pabaigoje prasideda ežero vandens sluoksniavimasis. Esant įprastam vasaros paviršinio sluoksnio įšilimui, gilesni sluoksniai paprastai neįšyla daugiau kaip 8-9° C (gilesnių duobių priedugnio horizonte siekia tik 7° C ir mažiau). Apatinė vandens sluoksnio šuolio riba nenusileidžia giliau kaip 13-15 metrų. Iki kovo pabaigos-balandžio mėnesio ežeras gali būti užšąlęs.

Vištyčio ežeras – oligotrofinis, su kai kuriais mezotrofiškumo požymiais priekrantėse, ypač ramiojoje įlankoje. Ančių įlanka savo požymiais artimesnė eutrofiniams vandenims.

Ežero dugne pastebėta žemos temperatūros gruntinių vandens šaltinių, mažiau turinčių ištirpusio deguonies ir su padidėjusia anglies dvideginio bei geležies oksidų koncentracija. Tokie gruntinių vandenų šaltiniai paplitę priedugnio horizontuose pietų įduboje prie Ramiosios įlankos ir šiaurės rytų seklumose.

Dujinis režimas daugiausia yra geras, atitinkantis oligotrofinio ežero statusą. Viršutinio vandens sluoksnio prisotinimas deguonimi visus metus yra artimas 100 procentų. Žemiau temperatūros šuolio ribos deguonies kiekis vasarą smarkiai sumažėjęs, net iki jo deficito (prisotinimas mažesnis nei 50 procentų). Priklausomai nuo šuolio apatinės ribos deguonies deficitas yra pastebimas nuo 13-15 metrų gylio. Ypač karštais laikotarpiais, kaip pavyzdžiui 2003 m. liepos mėnesį, kai vandens prisotinimas buvo 10-20 procentų mažesnis nei įprasta.

Apie organinių medžiagų kiekį vandenyje galima spręsti iš permanganatinės oksidacijos. Ji visame ežere nežymi, o Ančių įlankoje - vidutinė.

Biogeninių elementų koncentracija, pasiskirstymas ir sezoninė dinamika iš esmės atitinka dėsningumus, kuriuos formuoja hidrologinių ir hidrobiologinių procesų sezoniškumas, o kai kuriose vietose - ir vandens užterštumo lygis.

Pagal azoto ir fosforo junginių paplitimą, permanganatinę oksidaciją ir kai kuriuos kitus rodiklius galima išskirti tris rajonus, kuriuos pasireiškia kai kurie eutrofikacijos ir užterštumo požymiai: pietinis ir pietrytinis, rytinis ir šiaurrytinis bei Ančių įlanka.

Vištyčio hidrobiologiniai tyrimai atliekami nuo 1964 metų. Per visą tyrimo laikotarpį rasta 115 rūšių zooplanktono, priklausančio verpetėms, šakotaūsiams ir irklakojams vėžiagyviams. Dalis rūšių menkai jautrios aplinkai, todėl jų sutinkama kasmet. Kitos atsiranda epizodiškai, labiausia tinkamu jų vystymuisi periodu, esant palankiems temparatūros, vėjų, bangavimo ir maisto veiksniams. Kai kurios rūšys gali išnykti, o paskui vėl atsirasti, pavyzdžiui, Bithotrephes longimanus, Polyfemus pediculus.

Vyraujančių rūšių kompleksas ežere yra nedidelis ir jam atstovauja tokie organizmai: šakotaūsiai - Daphia cucullata ir D. longispina, Bosmina longirostris, B. longispina ir B. coregoni; irklakojai - Cyclpos strenuus C. furcifer, Acanthoceclops vernalis, Mesocyclops leuckarti, atskirais periodais reliktinis vėžiagyvis Heterocope appendiculata, verpetės - Asplanchna priodonta ir A. herickli, Kellicottia longispina. Svarbiausi formuojantis ežero zooplanktono masei yra irklakojai vėžiagyviai. Sezoniniu požiūriu atskirų grupių vystymasis vysksta pagal tradicinę schemą.

Inetnsyviausiai zooplanktonas vystosi Ančių įlankoje (0,6-1,2 g/kub. m.) dėl stambių šakotaūsių vėžiagyvių gausumo. Ežero zooplanktono gausumas ir biomasė labai svyruoja. Tyrimo metais zooplanktono gausumas svyravo nuo 300 iki 35 000 vnt./kub.m., biomasė - nuo 0,08 iki 0,86 g/kub.m. Per visą tyrimo laikotarpį rastos 143 zoobentoso rūšys. Zoobentoso kiekybinė sudėtis įvairi litoralėje (0-3 m.).

Tarp vandens augalijos vyrauja galvakojai moliuskai Radix ovata, Physa fontinalis, Bithynia tentaculata, Pisidium s., Dreissena polymorpha; chironomidų lervos Chironomus plumosus, Tanytorsus lobatitrons, Pocladius ferrugineus, Mokrotendipes chloris, Limnochironomus nervosus, Sergentia longiventris, dažnai pasitaiko dėlių Glossiphonia complanata, Herpobdella octoculata; vėžiagyvių Asselus aquaticus.

Be to, tik litoralėje sutinkama kai kurių lašalų, apsiuvų, koretrų, mašalų lervų. Rūšių atžvilgiu gausiausiai esama Chironomidae, Mollusca ir Oligochaeta. Jų vidutinė biomasė litoralėje – apie 19 g/kv.m.

Sublitoralėje (5-14 m.) moliuskų Dreissena ir Pisidium biomasė siekia 86-120 g/kv.m.

Profondalėje (8-42 m.) zoobentoso rūšių nedaug. Čia vyrauja Pisidium genties moliuskai, Tubificidae šeimos oligichetai, iš kurių gausiausi – Sergentia longiventris. Vidutinė biomasė – 3-4 g/kv.m.
Zoobentose vyrauja moliuskai ir chironomidai. Kiek mažiau yra oligochetų, vėžiagyvių ir apsiuvų. Šaltais metais zoobentoso kiekis litoralėje, sublitoralėje ir profundalėje susilygina. Zooplanktono gausumas ir biomasė įvairiais metais nuo daugiamečio vidurkio gali smarkiai skirtis.

Vištyčio ežero ichtiofauna įvairi ir įdomi. Ežere gyvena 23 rūšių žuvys, daugiau nei bet kuriame mažesnio ploto ežere; biologinę įvairivę padidina sykinių ir grundulinių žuvų buvimas. Pastebimas puvų vertikalus, horizontalus ir sezoninis pasiskirstymas.

Be to, aiškios ekologinės žuvų grupės pagal mitybos charakterį, neršto substratą ir laiką. Apskritai tai priklauso nuo vandens telkinio dydžio, jo morfologinių savybių, gylio, vandens sezoninio susisluoksniavimo. Ežeras pasižymi biotipų įvairove ir biologinių procesų dinamika.

Ežero žuvys priklauso 9 šeimoms, įskaitant ir sykines žuvis, kurių kituose gėlavandeniuose Kaliningrado srities vandenyse nėra. Ypač pabrėžtina tai, kad ežere gyvena grundulas, rainė šlyžys, kurie labiau mėgsta švarių upių aukštupius. Jie yvena tik oligotrofiniuose ežeruose su švariu skaidriu vandeniu, kurių litoralėje yra švaraus smėlio ir akmenų plotai.

Kartu ežere gyvena įprastos rūšys (karpinės, ešerinės ir kt.), kurios nerštui ir mitybai naudoja didžiulius augalijos plotus Ančių įlankoje. Ichtiofaunos pagrindą sudaro karpinės žuvys – 11 rūšių (apie 50 proc.) Apskritažiomenių atstovė upinė negė gyvena ne pačiame ežere, o iš jo ištekančioje upėje Pisa, nerštui pakildama į upės ištakas iš ežero.

Vertikalus zoninis žuvų pasiskirstymas ežere priklauso nuo ežero temperatūros susisluoksniavimo vasarą (stratifikacija). Gėlavandenė ežero dalis su žema temperatūra palanki šaltavandenėms žuvims: seliavai, sykui, vėgėlei. Priekrantės sekliojoje zonoje ir negilioje vandens augalais apaugusioje Ančių įlankoje laikosi šaltavandenės rūšys: lynas, aukšlė, raudė, plakis, karšis ir kt.

Vertikalus zoninis žuvų pasiskirstymas ežere priklauso nuo ežero temperatūros susisluoksniavimo vasarą (stratifikacija). Gėlavandenė ežero dalis su žema temperatūra palanki šaltavandenėms žuvims: seliavai, sykui, vėgėlei. Priekrantės sekliojoje zonoje ir negilioje vandens augalais apaugusioje Ančių įlankoje laikosi šaltavandenės rūšys: lynas, aukšlė, raudė, plakis, karšis ir kt.

Tokios gėlavandenės rūšys kaip kuoja, lydeka, ešerys paplitusios įvairiame gylyje, įskaitant sublitoralę ir viršutinę profundalės dalį. Horizontalus žuvų paplitimas susijęs su gylių radialiniu pasiskirstymu nuo e-ero centro ir juostiniu augalijos pasiskirstymu pagal vandens telkinio perimetrą. Atitinkamai centrinėje ežero dalyje gyvena šaltavandenės rūšys, priekrantėje - šilatavandenės, likusios - tarpinėje zonoje.

Žuvų paplitimo sezoniniai skirtumai priklauso ir nuo vandens telkinio temperatūros režimo. Rudens ir žiemos laikotarpiu esant homotermijai, sykinės žuvys paplinta po visą ežerą, tai lemia jų nerštą, iktų inkubacią ir mailiaus vystymąsi, nes pačioje giliausioje ežero dalyje nėra tinkamo nerštui substrato (akmenų, smėlio).

Vištyčio ežero žuvis pagal gyvenamąją vietą galima suskirstyti į 3 gruoes: pelagines, dugnines ir užimančias tarpinę padėtį. Pelaginėms rūšims priklauso seliava ir aukšlė. Seliava yra gausiausia ežero žuvis, vasarą gyvenanti toli nuo kranto, kur ežero gylis 15-18 metrų, ir laikosi vandens sluoksnyje 6-8 metrai nuo paviršiaus ir 3-5 metrai virš dugno gausiais būriais.

Aukšlė labai mėgsta šiltą vandenį ir daugiau laikosi priekrantėje. Pagal rūšių skaičių gausiausia yra dugninių žuvų grupė. Jos gyvena litoralėje, sublitoralėje (kuoja, plakis, karšis ir kt.) ir profundalėje (sykas, vėgėlė, pūgžlys). Tarp jų yra rūšių grupė, glaudžiai susijusi su augalijos zona: lynas, auksinis ir sidabrinis karosai.

Tarpinę padėtį užima lydeka ir ešerys. Jie gyvena įvairiuose horizontuose nuo litoralės iki profundalės, ir minta kitomis žuvimis.

Įvairuoja ir ežero žuvų mityba. Litoralėje gyvena bentof*ginės žuvys: kuoja minta moliuskais, chironomidų lervomis, oligochetais; karšis, plakis, pūgžlys, kirtiklis ir grundulas minta chironomidų lervomis, smulkiais dugno vėžiagyviais, oligochetais; ungurys - daugiausia - vabzdžių lervomis. Planktoninės žuvys - seliava ir aukšlė - minta planktoniniais vėžiagyviais. Fitof*gams priklauso raudė ir dalinai - lynas. Plėšriosios žuvys - lydeka, vėgėlė, stambus ešerys. Eurif*gai - sidabrinis karosas, strepetys.

Ežero ichtiofaunos rūšinė sudėtis per paskutinius dešimtmečius nepasikeitė, ir tai susiję su menku antropogeniniu poveikiu. Ežero ekosistema gana pastovi ir garantuoja biologinės įvairovės išlikimą.
Verslinių sugavimų statistika tvarkoma niuo 1960 metų. Nuo 1960 iki 1974 metų laimikiai sudarė 30-35 tonas. Pastaruosius 16 metų, ryšium su bendru žuvininkystės nuosmukiu ir verslo kontrolės neefektyvumu, pastebimas žymus sugavimų sumažėjimas.

Vištyčio ežero ichtiocenozės struktūrą lemia 4 rūšys žuvų: seliava, ešerys, kuoja, lydeka. Kontrolinių sugavimų 2006-2007 metų duomenimis, pagrindinių verslinių žuvų ištekliai yra patenkinamos būklės ir, palyginus su praėjusio amžiaus septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiais, ichtiofaunos struktūra iš esmės nepakito.Šiuo metu nėra jokios biologinės būtinybės vertingas žuvų rūšis veisti dirbtiniu būdu, tarp jų seliavą ir syką. Juo labiau, kad šias rūšis galima gaudyti tik specialiais žūklės įrankiais ir joms nedaro įtakos brokonieriai.

Versliniuose laimikiuose seliavis vidutinis ilgis siekė 15 cm., masė - 40 g. Verslas panaudoja keturias amžiaus grupes, nuo 2 iki 5 metų. Laimikių pagrindą sudaro 2-3 metų žuvys. Seliavos gaudomos vasarą ir rudenį 18 mm. akytumo tinklais. Tinklai statomi centrinėje ir rytinėje ežero dalyje, priedugnyje, 20-30 m. gylyje. Per pastaruosius 40 metų maksimalus seliavos laimikis buvo 1977 metais ir siekė 28,6 tonos. Daugiametis vidutinis laimikis sudaro 11 tonų, įskaitant ir periodą nuo 1990 metų, kai verslo praktiškai nebuvo.

Seliavos biologinių rodiklių santykinis stabilumas leidžia spręsti, kad populiacija yra patenkinamos būklės. Daugiausia sykų sugauta 1974 metais - 4.5 tonos. Stebėjimo laikotarpiu užfiksuoti nedideli sugavimų svyravimai, daugiausia susiję su verslo nestabilumu. Lietuvos žuvivaisos centras kasmet gaudo reproduktorius dėl ikrų paruošimo ir jų inkubacijos. Mailius vėliau panaudojamas veisti Lietuvos ežeruose.

Vištyčio ežero kuoja yra gausi ir sudaro traukiamų verslinių tinklų laimikių pagrindą. Kuojos vidutinis ilgis 2006 metų kontroliniuose laimikiuose buvo 17,3 cm., o amžius 5,7 metai. Didžoiausias sugavimas buvo 1968 metaisžvejojant dideliu velkamuoju tinklu ir siekė 16,4 tonos. Vėlėsniais metais kuojo sugavimai sumažėjo nepriklausomai nuo jos populiacijos biologinės būklės. Turint omenyje, kad kuojos ištekliai visiškai nepanaudojami, siūloma jų gaudymą suintensyvinti.

Ešeriai specializuotai negaudomi ir paprastai tinkluose jų randama tik kaip priegaudos. Tačiau ešerys gali būti kai svarbus mėgėjiškos žūklės objektas. Trendų analizė rodo galimybę padidinti ešerių sugavimus, todėl siūloma laimikius planuoti pagal vidutinį daugiametįsugavimų vidurkį.

Ungurys yra viena vertingiausių žuvų, gyvenančių Vištyčio ežere. Ungurio populiacija pasipildo jaunikliais jiems migruojant iš įtekančių į ežerą mažų upelių. Dirbtinis įveisimas galėtų efektyviai išspręsti ungurio verslinės populiacijos išteklių palaikymo problemą. Daugiausia ungurių sugauta 1963 metais - 2,0 tonos. Pastaruoju metu pastebėtas ungurių sugavimo padidėjimas, matyt, tai susiję su efektyvesne žvejyba.

Siekiant išsaugoti lydekos populiaciją speciali jų žūklė nuo 1984 metų draudžiama. Lydekų randama tik kaip priegaudos versliniuose laimikiuose. Didžiausias lydekų laimikis buvo 1980 metais ir siekė 2,4 tonos. Kadangi lydeka yra biologinis melioratorius ir yra būtina kaip ichtiofaunos komponentas, ir turint omenyje, kad ją lengva sugauti, siūloma šiuo metu nustatyti mažesnę jos sugavimo normą.

Žuvies gaudymas Lietuvos akvatorijos dalyje atliekamas pagal leidžiamą sugavimo normą (limitą), nustatytą Aplinkos apsaugos ministerijos įsakymu. Visas sugavimas pagal aukciono rezultatus priskiriamas vienam atsakovui. Leidimai išduodami kiekvienam naudojamam įrankiui. Pagal žūklės taisykles yra ribojami žūklės įrankiai (akytumas), gaudymo laikas ir gaudomų žuvų dydžiai.

Iki 2006 metų Vištyčio ežero Lietuvos akvatorijoje vyko verslinė žūklė. Leidžiamas žuvų sugavimas buvo 1,5 tonos, iš jų seliavų - 1 tona, lydekų 0,2 tonos, kitų žuvų rūšys buvo registruojamos kaip priegauda. Dėl ekonominių priežasčių (brangūs leidimai, nedideli laimikiai) sykai versliniu mastu gaudomi nebuvo. Tačiau vyko specializuota sykų žūklė priešnertniu ir neršto metu (lapkričio pabaigoje - gruodį) žuvivaisos tikslais.

Kai kurių žuvų rūšių (lydekų, lynų) ištekliai yra nepakankami.

Žvejai mėgėjai daugiausia meškerioja lydekas, ešerius, kuojas. Mėgėjų sugautas žuvies kiekis Rusijos ir Lietuvos Vištyčio ežero akvatorijoje nekontroliuojamas. Visapusiška žuvų ūkio stebėsena (monitoringas) ežere pastaruosius du dešimtmečius nevykdoma.

Vištyčio ežeras yra teritorijoje, turinčioje didelę gamtosauginę, istirinę, kultūrinę ir rekreacinę reikšmę ir kaliningrado sričiai, ir Lietuvai. Todėl visa ežero akvatorija ir jo apylinkės turi itin saugotinų gamtos teritorijų statusą.

Dar 1974 metais Vištyčio ežeras Kaliningrado srityje buvo pripažintas regioninės reikšmės gamtos paminklu. 1994 metai, siekiant išsaugoti ypač vertingą gamtinį kompleksą, saugant ir praturtinant gyvūnijos pasaulį, buvo įkurtas regioninės svarbos kompleksinis draustinis "Vištytis". Vėliau draustinio statusas buvo sumažintas iki zoologinio draustinio, o šiuo metu jo statusas yra nepatvirtintas.

Apie 70 procentų draustinio teritorijos sudaro mišriuose plotuose (iki 40 proc.) vyrauja eglių ir beržų, eglių, pušų ir ąžuolų, pušų ir beržų fitocenozės, iki 30 proc. ploto užima eglynai ir pušynai.Pagrindinės mišką sudarnčios rūšys yra pušis (41 proc.), eglė (22 proc.) beržas (25 proc.) ąžuolas (8 proc.), alksnis (3 proc.). Gerai išsivystęs pomiškis, kurį sudaro lazdynas, sausmedis, šaltekšnis, šeivamedis, šermukšnis, serbentas.

Draustinyje gyvena tokios gyvūnų rūšys: briedžiai. elniai, stirnos, šernai, bebrai, ūdros, lapės, kiaunės, meškėnai, šeškai, audinės, barsukai, voverės, kiškiai, lūšys, šermuonėliai, vandens ir balų medžiojami paukščiai, jerubės ir putpelės. Retkarčiais draustinyje pasirodo, bent trumpam, vilkai ir meškos. Didžiausią susidomėjimą draustinyje kelia unikali kilmingojo elnio populiacija.

Vištyčio draustiniui priklauso (bendraeuropinė) ornitologinė teritorija "Vištyčio miškas". Draustinio ribose gyvena daug rūšių, įtrauktų į Rusijos ir Baltijos regiono raudonąsias knygas: amfibijos, reptilijos, paukščiai, žinduoliai, auga daugybė rūšių retų saugomų augalų. Be to, Vištyčio miškas yra paskutinis Kaliningrado srityje ir kaimyninėse šalyse stambus miško masyvas, vandens skiriamoje aukštumoje turintis svarbią aplinką formuojančią ir ją saugančią reikšmę.

Šiam draustiniui pagrindinė grėsmė kyla dėl intensyvios miškų ūkio veiklos - brandaus miško plotuose vykdomi dideli kirtimai ir miškas atsodinamas pušies ir eglės monokultūromis.

Šiuo metu yra būtina šiai teritorijai suteikti valstybinio gamtos kompleksinio draustinio statusą su teritorijos funkciniu zonavimu išskirti ypač saugotinas teritorijas.

Iš Lietuvos pusės ežero rytiniame krante 1992 metais, siekiant išsaugoti šio unikalauskalvoto landšafto natūralias ekosistemas ir jo vertingą kultūrinį palikimą, buvo įkurtas Vištyčio regioninis parkas. Jo apimtis - 10 000 ha.

Vištyčio regioninio parko teritorija driekiasi vandenskyra tarp Nemuno ir Priegliaus upių. Parko teritorijos pietvakarinė dalis (apimanti Vištyčio ežerą ir jo intakus) priklauso Priegliaus upės baseinui, o šiaurrytinė dalis (apimanti Širvintos upę ir jos intakus) priklauso Nemuno baseinui.

Be Vištyčio ežero, regioniniame parke dar yra 15 nedidelių vandens telkinių ir keletas mažų balų. Didžiausia iš jų Pavištyčio bala, apimanti 45 ha, su nuotėkiu į Širvintos upę.

Didesnėje pusėje parko teritorijos auga mišrūs ir eglių miškai. Juose rasta virš 30 rūšių augalų, įtrauktų į Lietuvos Raudonąją knygą. Šie miškai plačiai žinomi žinduolių, reptilijų ir amfibijų įvairove. Čia sutinkamos 123 rūšys paukščių, iš kurių 14 įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą.

Savotiška parko įžymybė yra didelis riedulys, esantis netoli Vištyčio. Tai pagal dydį trečias riedulys Lietuvoje, įspūdingų matmenų (7,2 m. ilgio, 3,7 m. aukščio ir 5,7 m. pločio).

Vištyčio regioniniame parke yra daug kitų gamtos, archeologijos, etnografijos įžymybių, viliojančių lankytojus. pagrindinis parko vystymo tikslas - jo gamtosauginį statusą suderinti su turizmu ir kitomis veiklos formomis, kad būtų išsaugotas gamtinis, kultūrinis ir istorinis paveldas.


Photobucket

Photobucket

Photobucket

Photobucket

Photobucket


Atnaujinta Sekmadienis, 27 Vasaris 2011 21:24  
Mes turime 91 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6298008
Statyti sinagogą leidimą davė karalienė Bona

  Anot istoriko muziejininko A. Žilinsko, prieš Pirmą pasaulinį karą Vilkaviškyje stovėjo medinis tiltas, kuris pateko į visus leidinius apie Vilkaviškio žydų istoriją. „Kai atvažiuoja čia žydų palikuonys ieškoti savo artimųjų kapaviečių, jie paprastai rodo nuotrauką būtent su šiuo tiltu“, – sako A. Žilinskas. Jis jau kurį laiką aktyviai domisi ir tiria miestelio žydų istoriją, tad yra pirmas žmogus, į kurį kreipiasi bet kuris, besidomintis kadaise klestėjusiu Vilkaviškio štetlu. „Šitas tiltas jiems svarbus dėl to, kad čia pat buvo didžioji sinagoga. Kitoje upelio pusėje išlikusiame pastate buvo įsikūrę žydų senelių namai. Čia buvo jų kaip ir centras. Vilkaviškio žydų sinagoga buvo viena gražiausių Lietuvoje“, – pastebi istorikas. Jo teigimu, istoriniuose šaltiniuose įvardijamos dvi savo architektūra išsiskiriančios medinės sinagogos, kurios buvo išpuoštos lietuviškais medžio raižiniais. „Turime tik išlikusią Balio Buračo nuotrauką, kaip atrodė ta sinagoga, kurioje, sakoma, buvo laikoma viena seniausių Torų Lietuvoje. Pirmosiomis karo dienomis pafrontės miestas Vilkaviškis buvo beveik visiškai sudegintas, todėl sinagogos neišliko“, – aiškina A. Žilinskas.



Banners