VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

* Žydai vištyčiokai [1 dalis]

Email Spausdinti PDF

Photobucket Vištytis - viena seniausių Vilkaviškio rajono gyvenviečių. Vištyčio vardas paminėtas ir 1422 m. Melno taikos sutartyje, nustatančioje ilgaamžę sieną tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.Aldona Balčiūnaitė, Monika Bradūnaitė, Aušra Malinauskaitė.


 

Vištyčio Petro Kriaučiūno vidurinė mokykla

Vadovas - vyr. mokytojas Vitalijus Gaigys

Vištytis - viena seniausių Vilkaviškio rajono gyvenviečių. Vištyčio ežeras ra­šytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimas 1384-1402 m. sudarytuose vadina­muosiuose kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose: iš Insterburgo (Įsruties) Merkinę patariama pasiekti pro Vištyčio ežerą ir persikeliant per Šešupę. Vištyčio vardas paminėtas ir 1422 m. Melno taikos sutartyje, nustatančioje ilgaamžę sieną tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.

Pasienio miestelis prie ežero pradėjo augti XVI a. 1570 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė jam Magdeburgo teises. Vakariniu šonu miestelis glaudžiasi prie buvusios Vokietijos (dab. Kaliningrado srities) sienos, pietuose ir pietryčiuose jo apylinkės nuo 1920 m. ribojasi su Lenkija. Taigi geografinė Vištyčio padėtis sudarė palankias sąlygas plėtotis amatams ir prekybai. Iki karo miestelyje buvo keliasdešimt krautuvių, šešios kepyklos, degtinės monopolis, karšykla, skerdykla, dažykla ir kt.

Pasienyje nuo seno gyveno įvairių tautybių žmonės: lietuviai, vokiečiai, žydai, lenkai, rusai. Tačiau minėtų įstaigų tarpduriuose senesnio amžiaus viš­tyčiokai prisimena guvius, mandagius, lipšnius ir iškalbius barzdotus žmones, siūlančius savo prekes ir gaminius. Pirkėjams jie visada įsiūlydavo silkių, ada­tų, gelumbės atraižų, cukraus, druskos, mėsos, duonos, bandelių, pyragų, vadi­namųjų „kolonialių" prekių, metalo dirbinių ar amatininkų gaminių, su kiek­vienu sakiniu vis mažindami jų kainą arba net siūlydami imti „į bargą" (skolon).

Šie žmonės ir buvo žydai. Nuo kada jie čia įsikūrė, niekas tiksliai nežino. Pasak Bostono enciklopedijos, 1897 m. iš 2468 Vištytyje gyvenusių žmonių trečdalį sudarė žydai, vadinasi, maždaug 800 žmonių. 1923 m. Vištytyje buvo 117 sodybų, iš jų apie 40 - žydų. Miestelyje gyveno 1295 žmonės, taigi žydų buvo per 200. Prieš pat karą Vištytyje, pasklidusios po visą miestelį, gyveno apie 40 žydų šeimų. Vadinasi, maždaug 200-210 žmonių.

Dauguma kalbintų vištyčiokų pabrėžia, kad žydai buvo labai nuoširdūs, malonūs, gana išsilaviną žmonės. Bėdoje mielai padėdavo tiek saviškiams, tiek kitiems miestelio gyventojams. Nesikišdavo į jokius kaimynų kivirčus, nebuvo girdėti, kad būtų su kuo nors pykęsi. Labai kultūringai elgėsi su pa­žįstamais ir nepažįstamais žmonėmis, į kaimynus ir gerus pažįstamus kreip­davosi vardu, pridurdami žodį „ponas, ponia, panele", nesvarbu, ar tai būtų suaugęs, ar vaikas. Į mažiau pažįstamus, tiek vyrus, tiek moteris, kreipdavosi žodžiu „tamsta".

Žydai aktyviai reiškėsi visuomeniniame miestelio gyvenime. Nemažai jų buvo Lietuvos kariuomenės savanoriai. Kai 1919 m. kilo grėsmė, kad Vištytį gali okupuoti lenkai (jie buvo jau čia pat, Pakalnių kaime), į savanorius stojo ir daug Vištyčio žydų jaunimo. Miestelyje veikė savanoriškoji gaisrinės tarnyba, joje, taip pat gaisrininkų orkestre, buvo ir žydų, o žydas Berklis vadovavo gais­rininkų grandžiai.

1912-1913 m. Vištytyje veikė žydų mokykla, kur mokėsi apie 60 vaikų, bet vėliau žydų vaikai mokėsi kartu su lietuviukais, o atskirai-tik vokiečių vaikai. Todėl žydukai buvo aktyvūs mokyklos renginiuose, jos sportiniame gyveni­me. Kartu eidavo iškylauti į Vištyčio šilelį, prie Didžiojo akmens ir kitur. Vai­kinai ir merginos dalyvavo meno saviveikloje, chore. Nepakeičiama dramos būrelio suflerė buvo žydaitė Klampučkaitė.

Žydų bendruomenė visuomet finansiškai prisidėdavo organizuojant mies­telio šventes ir renginius, o ką jau kalbėti apie centrinės aikštės ir gatvių puoši­mą. Kartu su lietuviais švęsdavo visas šventes, išskyrus krikščioniškąsias. Jau­nimas eidavo į šokių vakarėlius, gegužines, koncertus, sporto varžybas, dalyvavo Vištyčio futbolo komandoje. Kaimynai žydai visuomet pasveikindavo lietu­vius jaunavedžius ir jų tėvus vestuvių proga. Į bažnyčią neidavo, bet įteikdavo vokelį su pinigais - kraitį būsimajam naujagimiui - ir dovaną jauniesiems.

Tačiau tarp miestelio žydų nebuvo nė vienos mišrios šeimos. Žydai griežtai paisė savo tradicijų, buvo labai pamaldūs, vyrai melsdavosi kasdien. Turėjo savo sinagogą, kurią aptarnavo Vištytyje gyvenantis rabinas. Vyrai meldėsi žemutiniame „skalos" (sinagogos) aukšte, o moterys (per šventes) - antrajame. Prie kiekvieno žydų namo ant durų kabėjo popierėlis su žydiška malda, ko pas katalikus nėra. Dar vienas žydų bruožas - nepaprasta pagarba vyresniesiems ir meilė vaikams.

Žydai šventė šeštadienį, per šabą nieko nedirbdavo, pasipuošę visa šeima eidavo pasivaikščioti į miestelio aikštę, paežerę. Prieš Velykas ežere arba Vydupio upelyje nusiplaudavo nuodėmes. Paskui vykdavo didysis namų valy­mas: valydavo kambarius, kiemus, drabužius, net ir pačius naujausius daiktus. Labai įdomiai - kieme pastatytoje eglinėje palapinėje - švęsdavo Kučkas.

Gyvulius ir paukščius žydų maistui, apžiūrėtus rabino, pjovė skerdikas Pfailas. Skerdykla buvo šalia miestelio, kairiajame Vydupio upelio krante. Kiaulie­nos žydai nevalgė, nes to neleidžia jų tikėjimas.

Kartą mokykloje, prisimena A. Meškaitis, žydukui prikimšo į burną laši­nių. Tai šis išbėgo iš mokyklos namo, o netrukus atėjo jo tėvas, pakalbėjo su mokytoju, paėmė knygas ir sąsiuvinius, paaiškino mokiniams, kad tyčiotis iš kitų tikėjimo nevalia, kad jie, žydai, lietuvių katalikų tikybą labai gerbia ir, nunėręs galvą, labai susikrimtęs dėl nesusipratimo, išėjo iš mokyklos. „Tai mums buvo tarsi antausis, mes atsiprašėme mokytojo, o mokytojas už mus atsiprašė žydukų už įžūlų, šventvagišką lietuviukų pasityčiojimą. Nuskriaustas žydukas į mokyklą atėjo tik po savaitės. Mes jo labai atsiprašėme ir tokių juokų daugiau niekad nebekrėtėme. Tiesa, tėvai mūsų poelgį įvertino beržine koše ir nuėję atsiprašė nuskriaustojo tėvų."

Velykoms žydai iš miltų ir vandens kepdavo neraugintus paplotėlius ma­cus. Vaikai, nepaisydami pasakų apie katalikų vaikų kraują macuose, labai lauk­davo žydų Velykų, o sykiu ir Velykų duonos - macų ir riešutų, kuriais žydų vaikai dosniai dalydavosi su lietuvių, vokiečių ir lenkų vaikais. Macais savo kaimynus vaišindavo ir suaugusieji žydai.

Daugiau kaip pusė didesnių ir mažesnių Vištyčio krautuvių priklausė žy­dams. Didžiausią medžiagų parduotuvę turėjo Abolovičius. Be audinių, joje buvo galima nusipirkti įvairių dažų audiniams, vilnai, namų išorei ir vidaus sienoms, grindims, be to, druskos, cukraus, žibalo, žibalinių lempų ir dar visokių kitų ūkiui ir buičiai reikalingų prekių. Abolovičius supirkdavo iš vals­tiečių grūdus.

Stambų geležinkromį turėjo Budveckis. Čia galėjai nusipirkti žagrių, žoliapjovių, arklinių šieno grėblių, akėčių, puodų, keptuvių, tarkų, kibirų ir sta­tinių, be to, anglių, durpių, malkų, trąšų. Grūdų supirkimu vertėsi žydai Ro­zenbergas, Didžiūnas. Budveckis irgi supirkdavo grūdus, maldavo juos Kanapkio malūne, o paskui parduodavo miestelio gyventojams. Be duoninių miltų, čia buvo galima nusipirkti kvietinių miltų pyragams, kruopų. Švenčių progomis Budveckis skatindavo pirkėjus įvairiomis dovanėlėmis. Vargingesniems miestelio gyventojams duodavo po kelis kilogramus miltų šventiniam pyragui ar duonai.

Grabauskis ir Mauškus laikė nemažas mėsos parduotuves. Mauškus už Vydupio upelio, prie Kybartų kelio, dar turėjo ir skerdyklą.

Mažesnę audinių parduotuvę laikė Aleksnauskis. Kava, arbata, cukrumi, prieskoniais, mezgimo ar siuvimo reikmenimis prekiavo Zalenzonų, Pauzickų, Didžiūnų smulkių prekių parduotuvės. Mažas kolonijinių prekių parduotuvė­les turėjo Liurija, Alesnovskis ir kiti.

Rozengardas didesnių krautuvių savininkams pristatydavo kaimuose supirk­tus grūdus, bulves, daržoves, be to, supirktą vilną, odas, šerius veždavo kitiems miestelio žydams, kurie žaliavas apdorodavo ir parduodavo. Miškinas laikė vilnų karšyklą.

Visos šešios miestelio kepyklos priklausė žydams. Didžiausia buvo įsikū­rusi mūriniame pastate Vižainio gatvėje. Ten buvo kepama duona, pyragai, labai kvapnios, minkštos, saldžios bandelės ir burnoje tirpstantys sausainiai. J. Baltrūnas, K. Meškaitienė, V. Mickevičienė prisimena, kad kepykla buvo pakeliui į bažnyčią ir turgų, o jos tarpduryje visuomet stovėdavo pats šeiminin­kas Chapkė ir kviesdavo išgerti arbatos. Ypač tai sugundydavo žvarbų rudenį ar žiemą per šalčius.

„Pašaukęs vaikus, liepdavo įpilti jiems karštos arbatos nemokamai, o prie jos atpjaudavo minkšto, neretai dar šilto pyrago.0 jeigu užeidavome su tėvais, būtinai įsakydavo mus pavaišinti arbata ir riekele pyrago savo sąskaita. Namo eidamos, mamos kalbėdavo, kad žydas gudrus, atseit vaišina vaikus nemoka­mai, bet įskaičiuoja į visą pirkinį. Tačiau niekas jam už tai nepriekaištavo, juo­lab kad prekių duodavo neštis į bargą, anot jo, pagal skolų knygą. Rašydamas skolą, visada sakydavo: „Grąžinti neskubėk, jei neturėsi pinigų, už juos ir ma­žytį priaugusį centuką atsiskaitys derliumi”. Per šventes Chapkės pasiuntinu­kas vargingiausiems miestelio gyventojams – ne tik žydams, bet ir lietuviams - atnešdavo po apvalų kepaliuką duonos, storą riekę pyrago ir keletą bandelių, palinkėdavo ramių švenčių.”

Miestelio vaikai vos tik ištaikę progą bėgdavo į žydaičių Reichriūdelyčių ledų krautuvę. „Oi, kokie skanūs buvo tie ledai! - prisimena E. Aleknavičienė ir V. Mickevičienė. - Tiesa, tėvai ne visa­da galėdavo duoti keliasdešimt centų ledams su kava ar netgi keletą centų patiems papras­čiausiems ledams - be razinų, kakavos, vyš­nių, žemuogių ar kitokio sirupo. Jei neturė­davome pinigų, tai pastebėjusi Reichriūdelytė duodavo mums šaukštą ledų nemokamai. Ne­retai prašydavome į bargą, ir ji duodavo, bet primindavo, kad užsirašo į knygą ir sąskaitą pateiks tėvams. Bet mes prašydavome nesakyti, ir ji, šelmiškai mirktelėjusi, tardavo: „Štai šluota, pašluokite gatvę prie krautuvės." O kartais, paduodavusi kibirą vandens su sku­duru, liepdavo išplauti krautuvą ir net „ledaunę" - taip vadinosi patalpa, kur gamin­davo ledus ir paskaninimus. Iki šiol jaučiame tų ledų skonį ir kvapą. Dabar ledų yra viso­kių, bet tokių nėra."

--> skaitykite 2 dalį

Rašinyje panaudoti J. Agliniškienės, E. Aleknavičienės, J. Baltrūno, S. Balkevičiaus, V. Debesaitienės, A. Gutauskienės, A. Meškaičio, K. Meškaitienės, V. Mickevičienės, T. Saukaitienės, K. Vaičekausko, J. Vasiliausko ir Č. Vyzo pasakojimai.

šaltinis ---> http://vistytis.puslapiai.lt/files/zydai_vistyciokai.pdf

Atnaujinta Šeštadienis, 03 Sausis 2015 09:13  
Mes turime 25 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 5815252
Žalioji vėliava virš Vištyčio mokyklos suplazdėjo vienuoliktą kartą

 

Kiekvienais metais tarptautinis Aplinkosauginio švietimo fondas įgalioja nacionalinį programos koordinatorių apdovanoti mokyklas, sėkmingai dirbančias aplinkosaugos srityje ir atitinkančias gamtosauginėms mokykloms keliamus reikalavimus, Žaliosiomis vėliavomis ir Gamtosauginės mokyklos pažymėjimais. Ar mokykla yra verta Žaliosios vėliavos apdovanojimo, sprendžia Nacionalinė taryba. Taigi, ši taryba jau vienuoliktą kartą iš eilės pripažino, kad Vištyčio P. Kriaučiūno vidurinė mokykla verta Žaliosios vėliavos ir tarptautinio Gamtosauginių mokyklų programos sertifikato.



Banners