VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą

* Apie keturis Vištyčio gaisrus

Email Spausdinti PDF

Photobucket Iki šiol man žinomuose šaltiniuose buvo minimi 1901 m. ir 1905m. gaisrai, naikinę Vištytį. Šiame straipsnelyje apie Vištytį dar minimi ir 1896 m. ir 1914 m. gaisrai.




Vištytis - viena iš seniausių rajono gyvenviečių, kuri įsikūrusi Vištyčio ežero šiauriniame krante, prie Lietuvos, Lenkijos, Rusijos sienų. Vištyčio gyvenvietės pavadinimas kilęs nuo Vištyčio ežero vardo, kuris istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą minimas vadinamuosiuose kryžiuočių Lietuvos kelių aprašymuose, sudarytuose 1384-1402 m.

1570 m. Žygimantas Augustas suteikė Vištyčiui Magdeburgo miesto teises ir tokiu būdu kaimą pavertė miestu. Vištyčio miestas tada gavo antspaudą ir herbą su vienaragio atvaizdu.

Nuo 1589 m. Vištytyje gyveno žydai. Vištytis daug kartų yra nukentėjęs nuo gaisrų, karų, ypač per karus su Švedija. 1815 m. kai Užnemunė buvo prijungta prie Rusijos, Vištytis tapo svarbiu pasienio prekybos su Prūsija punktu.

Vištyčio miesto reikšmė ėmė kristi XIX a. viduryje, pravedus Kauno - Virbalio geležinkelį ne pro Vištytį. Prie geležinkelio esantys Kybartai ėmė stelbti Vištytį, kurį dar suniokojo net keli gaisrai. Per 1896 m. gaisrą buvo sunaikinti beveik visi mediniai namai. Po šios nelaimės daugelis žmonių nusigyveno. Kai kurie išvyko laimės ieškoti į Ameriką. Po gaisro žmonės kėlėsi iš miestelio ir apsigyveno Vištyčio apylinkės tose žemėse, kurios anksčiau priklausė miesteliui ir buvo naudojamos bendrai. Taip atsirado Vištyčio I lauko ir II lauko kaimai. Dar smarkiau miestelis nukentėjo per 1901 ir 1914 metų gaisrus.

Pasakojama, kad Vokietijos kaizeris Vilhelmas II kaip tik medžiojo prie Lietuvos sienos esančioje girioje. Išgirdęs apie Vištytį ištikusią nelaimę, su savo palydovais atjojo į sudegusį miestą ir suteikė pabėgėliams 3000 rublių paramą.

Atnaujinta Trečiadienis, 09 Vasaris 2011 12:51  
Mes turime 183 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 7488755
Monografija „Vištytis“ – paminklas gimtinei ir jos žmonėms

„Man pavyko suvienyti trijų puikių žmonių – Birutės Mardosaitės, Žydronės Kolevinskienės ir kraštiečio Donato Kazlausko, kuris buvo pagrindinis leidinio rėmėjas, gerumą, profesionalumą bei jėgas ir išleisti šią monografiją. Aš buvau tik techninis darbuotojas, ruošiantis straipsnius“, – nesureikšmindamas savo vaidmens ir nė kiek nesididžiuodamas kalbėjo V. Kočiubaitis. Nors didžiuotis tikrai yra kuo. Niekas nesuskaičiuos, kiek laiko ir pastangų šis kuklus, be galo savo gimtinę mylintis vyras paaukojo nors ir mėgstamai, bet su tiesioginiu darbu bei profesija nė kiek nesusijusiai veiklai.



Banners