VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

* Didelėje betvarkėje mažos tvarkos nepadarysi

Email Spausdinti PDF

Bronius Leonavičius: Mano kelias knygos apipavidalinimo link prasidėjo Kaune septintojo dešimtmečio pradžioje. 1960 m. pradėjau dirbti Kauno valstybiniame dramos teatre dekoracijų dirbtuvių vedėju, bet čia savo kūrybinės ateities nemačiau. 1961 m. „Vagos“ leidyklos Kauno skyriaus dailininkas Vytautas Bačėnas pasiūlė bendradarbiauti, ten susipažinau ir su kitu knygos dailininku Vilium Armalu. Jie retkarčiais užsakydavo man apipavidalinti knygų. Taip pradėjau labiau domėtis knygos menu, apipavidalinimo, o ypač iliustravimo principais.


Bronius Leonavičius & Danutė Zovienė

 

Danutės Zovienės nuotr.

Danutė Zovienė: Žymus XX a. knygos meno teoretikas ir dailininkas Janas Tschicholdas (1902–1974) sakė, kad knygos menas yra labiau mokslas negu menas. Kaip Jūs, baigęs Kauno St. Žuko dailės technikumą, kur kompoziciją ir tapybą Jums dėstė toks Lietuvos scenografijos korifėjas kaip Liudas Truikys, susidomėjote knyga?

Bronius Leonavičius: Mano kelias knygos apipavidalinimo link prasidėjo Kaune septintojo dešimtmečio pradžioje. 1960 m. pradėjau dirbti Kauno valstybiniame dramos teatre dekoracijų dirbtuvių vedėju, bet čia savo kūrybinės ateities nemačiau. 1961 m. „Vagos“ leidyklos Kauno skyriaus dailininkas Vytautas Bačėnas pasiūlė bendradarbiauti, ten susipažinau ir su kitu knygos dailininku Vilium Armalu. Jie retkarčiais užsakydavo man apipavidalinti knygų. Taip pradėjau labiau domėtis knygos menu, apipavidalinimo, o ypač iliustravimo principais, kurie man atrodė artimi teatrui: grožinės literatūros turinys, personažai, kuriuos apgyvendini sukurtoje metaforiškoje knygos erdvėje, turi daug bendrų momentų su įvairios dramaturgijos žanrais. Tiesa, skirtingai nei scenoje, knygos atvertimų erdvė yra dvimatė ir statiška, o informacija perduodama nuosekliai verčiant knygos puslapius. Tokia buvo pradžia.

D. Z.: Įdomi Jūsų kūrybinės biografijos dalis susijusi su... madų žurnalu „Banga“.

B. L.: 1961-ųjų spalio mėnesį Vilniaus modelių namai ruošėsi pakartotinai leisti madų žurnalą, nes pirmasis bandymas buvo sukritikuotas ir nepasiekė skaitytojų. Naujai kuriamai redakcijai paskyrė vadovauti buvusį mano kurso draugą Antaną Dakinevičių. Jis ir pakvietė mane... Netrukus redakcijoje susibūrė įdomi ir marga grupė: Antanas Miškinis, skulptorius Juozas Kalinauskas, vėliau grafikai Rimantas Dichavičius, Igoris Sizovas ir Arūnas Tarabilda. Modelių namų dailininku-apipavidalintoju kurį laiką dirbo keramikas Juozas Adomonis, meno vadove – menotyrininkė Marija Matušakaitė, o konsultantu – scenografas Liudas Truikys. Žurnale taip pat buvo įdarbinti žinomi iškiliausių tarpukario Lietuvos kultūros veikėjai – Juozas Keliuotis, Vincas Uždavinys. Vėliau, išėjus J. Adomoniui, pakvietėme tapytoją Vincą Kisarauską, kuris niekur negavo darbo. Modelių namų fotografu dirbo tikras fotografijos maestro Povilas Karpavičius, buvo įrengta nebloga fotolaboratorija, scena su keičiamais ekranais, organizavome „vakarinį piešimą“ rankai ir akiai lavinti... Susiklostė gera ir draugiška kūrybinė atmosfera. Užeidavo Vytautas Kalinauskas, Rimantas Gibavičius, dar tuomet studentas Petras Repšys ir kt. Netrukus išleidome ir pirmąjį madų žurnalo „Banga“ numerį, kuris meno tarybos ir visuomenės buvo teigiamai įvertintas. Dirbant žurnalo redakcijoje atsirado būtinybė domėtis ir knygos apipavidalinimu. Pagausėjo užsakymų iš „Vagos“ ir „Minties“ leidyklų.

 


Bronius Leonavičius. Apipavidalintos ir iliustruotos knygos: J. Vaičiūnaitė.
Spalvoti piešiniai (Vaga, 1971); K. Jakubėnas. Abėcėlė (Vaga, 1970)
l

D. Z.: Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos pradėjote dirbti įvairiose leidyklose –„Minty“, „Vagoj“, „Moksle“, „Vytury“, vėliau – Vilniaus dailės akademijos leidyklose. Kaip suvokėte knygos meno uždavinius?

B. L.: 1969 m. Antano Gedmino rekomenduotas ir padrąsintas pradėjau dirbti „Minties“ leidyklos Meninio apipavidalinimo redakcijos vedėju. Ne naujas, bet daug atsakingesnis darbas – ne tik kūrybinis, bet ir organizacinis. Knygų leidyba yra kolektyvinis darbas, todėl svarbu koordinuoti visų grandžių bendrą veiklą – nuo raknraščio iki spaudos.

1973-ųjų pavasarį Jono Čekio pakviestas perėjau į „Vagos“ leidyklą, kuriai jis tuomet vadovavo. Čia leidžiama grožinė literatūra man buvo artimesnė už politinę-visuomeninę, su kuria turėjau reikalų „Minty“. Tačiau „Vagoj“ dirbau neilgai. Visur teko susidurti su cenzūra – rašyti paaiškinimus Maskvos spaudos komitetui dėl „netinkamų“ Stasio Krasausko iliustracijų V. Majakovskio poemai „V. I. Leninas“, dėl A. Vienuolio-Žukausko „Užkeiktų vienuolių“ su Sigutės Valiuvienės iliustracijomis, dėl Lietuvių liaudies meno knygų ir t. t. Po konflikto su leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi K. Ambrasu, kuris kilo dėl tuomet dar jauno dailininko Mikalojaus Vilučio iliustracijų V. Bložės poezijai, išėjau ir iš „Vagos“... Po metų pertraukos grįžau į „Mintį“, o kiek vėliau atsidūriau „Mokslo“ leidykloje.

D. Z.: Labiausiai įsimintinas Jūsų leidybinio darbo etapas susijęs su „Mokslo“ leidykla. Čia subūrėte išties kūrybingų dailininkų komandą. Jums vadovaujant šioje leidykloje dirbo dailininkai Alfonsas Žvilius, Vilius Jurkūnas, Valentinas Ajauskas, Vaidilutė Grušeckaitė, Birutė Grabauskienė, Gerardas Šlektavičius, Izaokas Zibucas, Eugenijus Karpavičius, vėliau – Romas Orantas, Vida Kuraitė...

B. L.: Keliose leidyklose apie dešimt metų padirbėjus meninio apipavidalinimo redakcijos vedėju ir vyriausiuoju dailininku supratau, kad vienas toj košėj paskęsiu, kad gabių dailininkų (meninių redaktorių), įvairių specialybių žmonių komanda yra kaip tik tai, ko reikia leidyklai. Darbas „Moksle“, mano požiūriu, buvo labai sudėtingas, bet įdomus. Anuomet tai buvo nauja leidykla, leidžianti gana įvairios tematikos mokslinę literatūrą. Buvo įsteigtas mokslinių-techninių iliustracijų, žemėlapių, brėžinių paruošimo skyrius, sukaupta įdomi ir vertinga biblioteka knygos meno klausimais. Daugiausia informacijos pateikdvo Maskvos leidykla „Kniga“, kuri specializavosi knygos meno teorijos srityje (pavyzdžiui, V. Favorskio, N. Gočarovo, J. Adamovo, V. Liachovo, J. Gerčiuko darbai), buvo verčiami ir žymiausių XX a. knygos teoretikų – šveicarų, vokiečių autorių teoriniai darbai. Maskvos poligrafijos institutas specialiai ruošė dailininkus poligrafijai ir menotyrininkus, kurie rašė disertacijas apie knygos meną, išraiškingą tipografiką, knygų konstrukciją... Mano tikslas buvo įsisavinti tą teoriją ir praktiškai ja vadovautis. Daugelis viduriniosios kartos knygos dailininkų taip pat iš jų mokėsi, nes Dailės institute buvo ruošiami gero lygio iliustratoriai, tačiau knygos konstrukcija ir maketavimas buvo silpna vieta.

 


Bronius Leonavičius. Iliustracija M. Vainilaičio knygai Bruknelė (Vaga, 1991)
l

D. Z.: Apipavidalinote ir iliustravote daugybę knygų. Prof. Antanas Andrijauskas Jūsų kūrybą apibūdina kaip išsiskiriančia „turtinga vaizduote, ypatinga elegancija, originaliais kompoziciniais sprendimais ir meninės formos filigraniškumu“. Kaip Jūs pats apibūdintumėte savo kūrybos principus?

B. L.: Knygos meninis vaizdas priklauso nuo keleto dalykų: leidinio tipo, tematikos, turinio. Rankraščių, fotografijų, brėžinių šūsnis dar nėra knyga. Jos esmę sudaro absoliuti visų vizualinių elementų harmonija: deramai parinktas formatas, teksto rinkinio skiltys, šrifto, iliustracijų santykiniai dydžiai, popierius, kokybiška spauda ir įrišimas.

Knygos apipavidalintojo (konstruktoriaus) darbas skiriasi nuo dailininko iliustratoriaus. Pirmojo tikslas – ne akcentuoti savo individualybę, o įsigilinti į būsimos knygos turinį ir tipografinėmis priemonėmis sukurti atitinkamą funkcinį vaizdo objektą – knygos maketą. O knygos iliustratorius siekia autentiškos, individualios kūrybos – grožinės literatūros interpretacijos metaforiškumo. Iliustracija kuriama ne tiek tekstui papildyti, paaiškinti, kiek jo vaizdingumui atskleisti ir praplėsti, nes žodis įsivaizduojamas, o vaizdas – matomas. Tačiau iliustracija iliustracijai nelygu. Mokslinio ar informacinio pobūdžio literatūrai reikalingos vienokios iliustracijos, poezijai – kitokios.

Leidyboje labai svarbu būsimos knygos sudarymas, logiška turinio struktūra, nes turinys padiktuoja apipavidalinimo sprendimą: kaip išdėstyti skyrius ir poskyrius, pagrindinius ir šalutinius tekstus, kaip išdėlioti iliustracijas, kur daryti pauzes ir t. t. Iš blogai parengto rankraščio, padrikų iliustracijų funkcionalios ir vizualiai įtaigios knygos sukurti nepavyks. Arba tai bus formalus darbas. Sakoma: „Didelėj betvarkė mažos tvarkos nepadarysi“. Vertinant autorių ir sudarytojų leidyklai įteiktus rankraščius ir dailininkų sukurtus darbus reikėjo logiškai argumentuoti, kodėl vienaip yra gerai, o kitaip – blogai, ką reikia taisyti.

Mano iliustracijų pradžia – lietuvių liaudies pasakos „Lapės rogutės“ ir „Aukso obelėlė“, Anzelmo Matučio „Šilų berniukas“, Vinco Mykolaičio-Putino „Mano mėnesiai“, K. Jakubėno eilėraščių rinkinys „Abėcėlė“ (1971) ir kt. Gilinantis į knygos meno teoriją siekiau kūrybiškai panaudoti klasikinį modulinį tinklelį (fotoalbumas „Sparnuočių pasaulyje“, 1982), montažo galimybes (Č. Kudabos „Geografinės kelionės ir atradimai“, 1980), meno albumams („Liudas Truikys“, 1984; J. Vilčinskio „Vilniaus albumas“, 1987; V. Liutkaus „Viktoras Vizgirda, 1999; J. Monkutė-Marks, 2001 ir kt.).

D. Z.: 1971 m. tarptautinėje knygos meno parodoje Leipcige (IBA) Jūsų iliustruotas ir apipavidalinta K. Jakubėno „Abėcėlė“ buvo apdovanotas bronzos medaliu...

B. L.: Ne tik mano. Leipcige, Bratislavoje, aukso medaliais ir „Aukso obuoliais“ buvo apdovanoti Algirdas Steponavičius ir Birutė Žilytė. S. Krasauskas Leipcige įvertinas bronzos medaliu už iliustracijas E. Mieželaičio poemai „Žmogus“, Antanas Kučas – sidabro medaliu už Žemaitės „Marčią“, V. Kalinauskas – sidabro medaliu už V. Goethe’s „Faustą“, Alfonsas Žvilius – bronzos medaliu už E. Mieželaičio „Mano lyrą“. Vėliau įvairių tarptautinių apdovanojimų pelnė Stasys Eidrigevičius...

 


Bronius Leonavičius. Knygos Lietuvos monetos
meninins apipavidalinimas (Lietuvos bankas, 2006)


l

D. Z.: Lietuviškos knygos meno apipavidalinimo raidai didelės įtakos turėjo 1978 m. Vilniuje, Dailės parodų rūmuose, surengta pirmoji lietuvių iliustracinės grafikos ir knygos meno paroda, aprėpusi 1940–1978 m. laikotarpį. Koks tuo metu buvo požiūris į knygos meną?

B. L.: Dailininkų požiūris buvo labai rimtas. Knyga buvo suvokiama kaip meno kūrinys. Pirmiausia labai daug dėmesio skiriama vaikų literatūros iliustravimui ir apipavidalinimui. Kita vertus, greta masinių leidinių buvo parodinės knygos spausdinamos ant geresnio popieriaus, Maskvoje ar net užsienyje... Lietuvos leidyklos dalyvaudavo sąjunginiuose knygos meno konkursuose, kurie mūsų dalininkams pravėrė vartus į tarptautinius renginius – Bratislavos, Leipcigo knygų parodas ir muges. Dalyvaujant sąjunginiuose knygos meno konkursuose tekdavo „atlaikyti“ didžiulę konkurenciją. O 1981 m. pradėjus rengti Knygos meno trienales Vilniuje, užsimezgė kūrybiniai ryšiai su su kitų šalių dailininkais, augo ir mūsų meninės ambicijos.

D. Z.: Aštuntajame–devintajame dešimtmetyje knygos mene išryškėjo gyva sąveika su kitais grafikos žanrais, pirmiausia su lakštine grafika. Daugelis to laikotarpio iliustracijų yra savarankiški grafikos kūriniai ir beveik nesiskiria nuo estampų ar jų ciklų. Kita vertus, knygos iliustracija, patyrusi vaizduojamojo meno poveikį, ėmė daryti įtaką kitoms dailės sritims, o pirmiausia estampų kūrėjams – suteikė naujų temų, išmokė vertinti popierių, erdvę.

B. L.: Neabejotinai dominavo iliustracija, kuri akivaizdžiai veikė estampinę grafiką. Ta tendencija ryškėjo ne tik Lietuvoje. Važiavom į Krokuvos grafikos bienalę, į Prahą, Leipcigą, Taliną – visur matėme panašias tendencijas... Leipcige buvo rengiamos net estampo parodos literatūros kūrinių temomis. Tačiau mums svarbi Talino grafikos trienalė, kuri paskatino Vilniuje pradėti rengti Knygos meno trienales-konkursus.

D. Z.: Daug kartų Jums teko būti ne tik Lietuvos knygos meno konkurso žiuri pirmininku, bet ir dalyvauti sąjunginių knygos konkursų komisijų darbe.

B. L.: Iš pradžių Maskvoje, sąjunginiuose knygos meno konkursuose Lietuvai atstovaudavo dailininkas S. Krasauskas, vėliau Spaudos komiteto vyriausiasis dailininkas Albinas Mačiulis. Tekdavo dalyvauti ir man. Ten reikėjo rimtai diskutuoti su žymiais knygos meno specialistais, siekiant apginti savas ir Baltijos šalių knygas... Į tuos konkursus iš Leipcigo, Knygos meno instituto, atvykdavo prof. Albertas Kapras, ir prof. Walteris Schilleris, čekų, lenkų specialistai. Dalyvaudavau ir tarptautinėse Leipcigo knygos meno konferencijose.

Dabartiniai Lietuvos gražiausių knygų konkursai tapo kažkokie formalūs. Jie labai reikalingi, tačiau po jų nevyksta aptarimai, nors Vilniaus knygų mugė būtų puiki vieta juos surengti.

D. Z.: Ar remiantis konkursais galima apibūdinti esminius lietuviškos knygos meninius bruožus?

B. L.: Šiandien sakyti, kad turime lietuvišką knygų apipavidalinimo mokyklą, ko gero, būtų per drąsu. Kita vertus, prisimenant anuometines tarptautines knygos meno parodas-konkursus, į kurias patekdavo tik sąjunginių konkursų laureatai, lietuviams tekdavo įveikti konkurentus iš penkiolikos valstybių... Taigi anuomet, sąjunginiu mastu, lietuviška knygos meno mokykla buvo pripažįstama pirmiausiai dėl originalių iliustracijų. Estai didesnį dėmesį skyrė racionaliai knygos konstrukcijai. Įdomi buvo čekų, slovakų lenkų,mokykla. Tarptautiniuose konkursuose šios šalys pelnydavo nemažai apdovanojimų, nes turėjo laisvesnį išėjimą į pasaulį nei mes.

Tuo metu Lietuvoj vienas racionaliausių knygos apipavidalintojų buvo Rimtautas Gibavičius, vėliau – Alfonsas Augaitis, Saulius Chlebinskas ir kt. R. Gibavičiaus knygos apipavidalinimo principai rėmėsi loginiu medžiagos išdėstymu (pavyzdžiui, foto, grafikos, tapybos albumai).

D. Z.: Jus taip pat galima priskirti prie „logikų“?

B. L.: Mano kaip knygos dailininko kūrybos principai formavosi remiantis J. Tschicholdo, Bauhauzo mokykla, Dušano Šulco, D. Schultzo, , Elo Lisizky, Alberto Karpo, Walterio Schillerio, Emilio Ruderio, Hanso Peterio Wilbergo, Alleno Hërlberto, Vladimiro Favorskio, Jevgenijaus Adamovo ir kitų teoriniais veikalais. Savo laiku į rankas pateko JAV leidžiamas žurnalas „Life“, kurio vienas numeris buvo skirtas knygos menui, reklaminei grafikai ir poligrafijai. Į atmintį įstrigo polemika tarp „Life“ žurnalo meninio redaktoriaus Bernardo Kwinto ir dailininkų Arturo Lidowo, Leonardo Baskino, Steveno Frankfurto.

1985 m. Spaudos komiteto siuntimu buvau išvykęs į stažuotę Miunchene. Ten, Tarptautiniame jaunimo centro bibliotekoje (IJB) prie UNESCO, kur komplektuojamos ir moksliškai analizuojamos viso pasaulio leidyklose išleistos knygos vaikams bei jaunimui, prisirinkau reikiamos leidybinės informacijos. Be to, Miunchenas garsėja muziejais ir įvairia kultūrine veikla. Žodžiu, kvėptelėjau kitokio oro…

Pokalbio pradžioj minėta J. Tschicholdo mintis neprarado aktualumo. Dirbant knygos meno srityje reikia žinoti rašto, šrifto, popieriaus istoriją, knygos meno raidą, būti susipažinusiam su spaudos technologija. Kuo platesnis akiratis, tuo geriau knygai ir skaitytojams. Visa tai reikalinga, kad būtume laisvi nuo savivalės. Tai vienas svarbiausių Tshicholdo postulatų, savotiška knygos meno konstitucija. Nesiplėsiu, nes šią temą glaustai jau esame aptarę „Dailės“ žurnale (2002/1), tačiau priminsiu, kad profesionalumą dažniausiai lemia asmeninis smalsumas ir domėjimasis profesija. Knygos dailininkas privalo domėtis ir mokytis nuolat, nes keičiasi technologijos, požiūriai, skoniai ir pan. Tačiau knygos, kaip funkcionalaus ir vizualiai estetiško objekto esmė yra konservatyvi. O kad knygų leidyba nesustabarėtų būtinos dvi prielaidos: leidybos tradicijų patirtis ir kūrybiškas (kritinis) naujumo pojūtis.

 


Bronius Leonavičius. Apipavidalintos knygos: A. Gaižutis. Estetika (VDA leidykla, 2004);
V. Sezemanas. Estetika (Mintis, 1970); Modernity and indentity: Art in 1918–1940
(VDA leidykla, 2000); Lietuvos architektai (VDA leidykla, 2002)
l

 


Bronius Leonavičius gimė 1933 Vištytyje, Vilkaviškio r.
1959 baigė Kauno St. Žuko dailės mokyklą
1960–1961 Kauno dramos teatro dekoracijų dirbtuvių vedėjas
1961–1969 Vilniaus modelių namų žurnalo „Banga“ dailininkas
Nuo 1963 dalyvauja parodose
Nuo 1964 Lietuvos dailininkų sąjungos narys
1969–1987 leidyklų „Mintis“, „Vaga“, „Mokslas“, „Vyturys“ meninio apipavidalinimo redakcijos vedėjas ir vyriausiasis dailininkas
1982–1987 LDS grafikos sekcijos pirmininkas, LDS žurnalo „Dailė“ vyriausiasis redaktorius
1982–1996 tarptautinių Vilniaus knygos meno trienalių organizatorius, žiuri pirmininkas, vienas iš Vilniaus grafikos centro steigėjų ir įkūrėjų
1985 stažavosi Miunchene (Vokietija), Tarptautiniame jaunimo centre (IJB) prie UNESCO
Nepartinis
1987–1990 Lietuvos heraldikos komisijos narys
1987–1992 Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas, Lietuvos kultūros ministerijos Vaizduojamojo meno ekspertų komisijos pirmininkas, Lietuvos valstybinio dailės instituto mokslo tarybos narys
1988–1990 Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio seimo narys
1989 Baltijos asamblėjos delegatas
1990–1992 Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos valdybos narys
1990–1994 m. Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos prezidentas (šiuo metu garbės prezidentas ir tarybos narys)
1997–2002 Vilniaus dailės akademijos leidyklos vyriausiasis dailininkas
1999–2005 Lietuvos pašto ženklų leidybos ekspertų komisijos narys
2000–2004 Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondo ekspertų komisijos narys
Nuo 2000 Lietuvos Respublikos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narys
Nuo 2002 Lietuvos banko pinigų leidybos komisijos narys
2007 Lietuvos Respublikos Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto darbo gru­pės narys dėl Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisų rengimo

Personalinės parodos

1990 galerija „Arka“, Vilnius
1991 LDS Kauno galerija
2001 tarptautinė Frankfurto knygų mugė, Vokietija
2002 galerija „Akademija“, Vilnius
galerija „Laiptai“, Šiauliai
2003 tarptautinė Vilniaus knygų mugė
galerija „Akademija“, Vilnius
2004 Kauno V. Kudirkos viešoji biblioteka
2005 LMA Mokslininkų rūmai, Vilnius
2007 LR Vyriausybės rūmai, Vilnius

Svarbiausios grupinės parodos

1963 tapybos, skulptūros ir grafikos paroda, skirta 1863 m. sukilimui, Vilnius
1966 jaunųjų dailininkų paroda, Vilnius
1971 tarptautinė knygos meno paroda, Leipcigas, Vokietija
1971, 1976, 1981 tarptautinės vaikų ir jaunimo knygų iliustracijų bienalės (BIB), Bratislava, Slovakija
1972 sąjunginė plakato paroda, Maskva, Rusija
1978 respublikinė knygos meno paroda, Dailės parodų rūmai, Vilnius
lietuvių knygos meno paroda, Belgradas, Jugoslavija
1980 pirmoji sąjunginė knygos meno paroda, Maskva, Rusija
1980, 1982 lietuvių dailės paroda, Maskva, Rusija
1981, 1984, 2000 tarptautinės knygos meno parodos, Vilnius
1983 lietuvių knygų iliustracijų paroda, Tunisas (kuratorius)
1985 Lietuvos knygų iliustracijų paroda, Tarptautinė jaunimo biblioteka prie UNESCO, Miunchenas, Vokietija (parodos kuratorius)
1989 lietuvių dailės paroda, Gioteburgas, Švedija
1990 lietuvių grafikų paroda, Oslas, Norvegija
1996 Baltijos valstybių kultūros dienos Prancūzijoje, Lietuvių vaikų ir jaunimo knygų iliustracijų paroda, Paryžius, Prancūzija
Vilniaus grafikų paroda, skirta Vilniaus grafikos centro atidarymui, galerija „Kairė–Dešinė“
1997 Lietuvos iliustracijų paroda, Fantastinės literatūros biblioteka, Vecleras, Vokietija (kuratorius)
„Lietuviškai knygai 450 metų“, galerija „Akademija“, Vilnius (kuratorius)
2000 VII knygos meno trienalė, Vilnius
2002 Lietuvos plakato paroda. 1900–2002, galerija „Kairė–Dešinė“, Vilnius
Lietuvos knygų iliustracijų paroda, Tarptautinė Frankfurto knygų mugė, Vokietija
2003 „Lietuvos istorija tapyboje“, Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius
2004 III Lietuvos šrifto ir kaligrafijos paroda, Klaipėda; Karaliaučius; Vilnius

Apdovanojimai, stipendijos

1983 Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas
1971 bronzos medalis už K. Jakubėno eilėraščių rinkinio „Abėcėlė“ iliustracijas ir apipavidalinimą, Tarptautinė knygos meno paroda (IBA), Leipcigas, Vokietija
1977 I laipsnio diplomas už J. Avyžiaus „Šarkos gudrybės“ iliustracijas ir apipavidalinimą, Vilnius; Talinas; II laipsnio diplomas ir bronzos medalis LŪP paroda, Maskva, Rusija
1980 I laipsnio diplomai Vilniuje, Taline ir I laipsnio diplomas bei speciali premija Maskvoje už K. Sirvydo „Pirmojo lietuvių kalbos žodyno“ meninį apipavidalinimą
1983 I laipsnio diplomas ir Mokslinės techninės draugijos premija už leidinio „Sparnuočių pasaulyje“ meninį apipavidalinimą, Vilnius, Minskas, Maskva
1988 I laipsnio diplomai Vilniuje, Minske; II laipsnio diplomas Maskvoje už J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumas“ apipavidalinimą
apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi
1991 Lietuvos Respublikos švietimo ir kultūros ministerijos I premija už M. Vainilaičio mitologinės poemos ,,Bruknelė“ iliustravimą ir apipavidalinimą.
1997–1998 I laipsnio valstybinė stipendija
2000 apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu
2000 Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už iliustracijų ciklą „Vilniaus legendos“, VII tarptautinė knygos meno trienalė, Vilnius
2003 apdovanotas LR pakvietimo į NATO atminimo ženklu
diplomas ir premija už iliustracijų ciklą „Vilniaus legendos“ konkurse „Lietuvos istorija tapyboje“, Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius
2004 Lietuvos dailininkų sąjungos premija ir auksinis ženkliukas Nr. 011
2005 Vilniaus grafikos meno centro auksinis ženkliukas
2006 premija ir diplomas Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos konkurse „Lietuvai – 1000“
Taip pat apdovanotas 49 diplomais, 6 premijomis, 3 medaliais ir kitais apdovanojimais už iliustruotas ir apipavidalintas knygas bei plakatus parodose-konkursuose Vilniuje, Rygoje, Taline, Minske, Maskvoje, Leipcige

Kūrinių yra įsigiję:

Lietuvos dailės muziejus; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus; Maironio literatūros muziejus Kaune, A. Puškino vardo vaizduojamosios dailės muziejus, SSSR dailės fondas; Maskvos M. Gorkio valstybinė biblioteka, Vašingtono universiteto biblioteka, Miuncheno tarptautinė vaikų ir jaunimo biblioteka, privatūs kolekcininkai Lietuvoje, Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, JAV

 

šaltinis

Atnaujinta Penktadienis, 02 Sausis 2015 20:07  
Mes turime 73 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6849635
Vištyčio regioniniame parke atidarytas naujasis Lankytojų centras

   Lapkričio 6 dieną duris lankytojams atvėrė naujas Vištyčio regioninio parko lankytojų centras. Kadaise buvęs merdintis prekybos centras atgimė gražiu, patraukliu ir moderniu turistams skirtu centru, kuriame įspūdinga ekspozicija pristato Vištyčio regioninio parko lobius bei padeda susipažinti lankytojams su mūsų kalvotąja Suvalkija. Pasveikinti naujose patalpose įsikūrusius Vištyčio regioninio parko darbuotojus nešini dovanomis skubėjo Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka, pasieniečiai, girininkai, kaimynai iš kito Vištyčio ežero kranto ir dar daug kitų, kurie sveikindami neslėpė balto pavydo dėl puikiai įgyvendintų ir gražiai pateiktų idėjų.


Banners