VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

* Vištyčio priešistorė. Akmens amžius

Email Spausdinti PDF

Šis ledynas dengė Vištyčio apylinkes prieš 90 000 metų. Tuo metu stori ledyno sluoksniai, susiformavę Skandinavijoje, pajudėjo nešdami su savimi didžiulius kiekius kalnų uolienų. Slinkdamas į pietus kadaise baltas ledas pasidarė juodas nuo akmenu, smėlio ir molio masės. Tam tikru momentu vis didėjančio ledyno kraštas pradėjo tirpti, numesdavęs nuo savęs ir palikdamas savo neštą sunkią naštą papėdėje.


 

Prieš 14 000 metų

Vištyčio žemė ir pats Vištyčio ežeras yra ledyninės kilmės. Šis nuostabus gamtos kampelis ko gero pats seniausias Lietuvoje ir Prūsijoje. Jau prieš 14 000 metų jis išsivadavo iš milžiniško Valdajaus ledyno vandens ir ledų gniaužtų. Tuo tarpu likusi Lietuvos teritorija ir Baltijos jūra vis dar buvo padengta nepaprasto storio ledo ir vandens sluoksniu. Galutinai paskutinio ledynmeči Valdajaus ledynas galutinai pasitraukė iš Lietuvos 3 500 metų prieš Kristaus gimimą.

Prieš 10 000 metų

Dar nebuvo Baltijos jūros, storu ledo ir vandeniu sluoksniu buvo padengta didele Lietuvos teritorijos dalis, bet ši Vištyčio žemė jau 4 000 metų buvo apšviesta šilta ir dovanojančia gyvenimą Saulės šviesa.

Būtent čia, Vištyčio žemėje, ant nuostabaus ir gausaus žuvimi Vištyčio ežero kranto, prieš 10 000 metų įsikūrė pirmieji mūsų krašto žmonės. Tai patvirtina tas faktas, kad prie Vištyčio ežero krantų buvo rasti vieni iš seniausių žmogaus gyvenimo ir egzistencijos pėdsakų Lietuvoje ir Prūsijoje. Šie pėdsakai tai akmens amžiaus laikų darbo įrankiai. Tai liudija, kad senovės žvejai, jau prieš 10 000 metų gyvenę prie Vištyčio ežero, savo nuožmioje kovoje už išlikimą naudojo pagamintus iš titnago medžioklės ir žvejybos įrankius.

 

Vištytis akmens amžiuje

Žemės paviršius keičiasi ritmingai. Sausą klimatą pakeičia drėgnas, o šiltą ir karštą - šaltas ar švelnus. Šie ritmai įtakoja ir gyvus organizmus: jie atsiranda ir suklesti, kiti pradeda nykti ir išmiršta, palikdami tik pėdsakus iškasenų pavidalu. Ypatingas vaidmuo Lietuvos reljefo, tame tarpe ir Vištyčio, kraštovaizdžio ir gamtos formavimuisi tenka paskutiniam taip vadinamam Valdajaus (arba Viurmo) ledynui. Lietuva palyginti vėlai išsilaisvino iš ją dengusių ledynų, bent tris kartus atslinkusių iš Skandinavijos.

Paskutinis ledynas, kurio pietinės ribos maždaug sutapo su pietrytinėmis Lietuvos ribomis, pradėjo trauktis apie 14 000 m. pr. Kr. Per 3000 metų ledynas visam laikui pasitraukė iš Lietuvos, palikdamas didžiulį vandens telkinį - Pietų Baltijos Biolingo jūrą, kuri pamažu susiformavo į atskirus ežerus. Sausumoje ėmė plisti tundros augalija. Kol ledynas galutinai sutirpo Skandinavijoje, mūsų krašte vyravo nepastovus arktinis klimatas, atšilimą keitė atšalimas.

Šis ledynas dengė Vištyčio apylinkes prieš 90 000 metų. Tuo metu stori ledyno sluoksniai, susiformavę Skandinavijoje, pajudėjo nešdami su savimi didžiulius kiekius kalnų uolienų. Slinkdamas į pietus kadaise baltas ledas pasidarė juodas nuo akmenu, smėlio ir molio masės. Tam tikru momentu vis didėjančio ledyno kraštas pradėjo tirpti, numesdavęs nuo savęs ir palikdamas savo neštą sunkią naštą papėdėje.

Taip prieš 14 000 metų iš smėlio, molio, uolienų ir įvairaus dydžio akmenų susiformavo nuostabus Vištyčio aukštumos reljefas - kalvos, lygumos upės ir ežerai. Pirmojo atšilimo laikotarpiu XI tūkstantmetyje pr. Kr. pirmieji medžiotojų būreliai galėjo pasiekti pietų Lietuvą. Sąlygos nuolatos gyventi Lietuvoje susidarė antrojo poledyninio atšilimo metu, X tūkstantmetyje pr. Kr. Klimato atšilimas priviliojo iš pietinio Baltijos pajūrio ir pietvakarinių sričių mažas įvairių paleolito kultūrų gyventojų bendruomenes, klajojančias paskui į šiaurę traukiančias šiaurės elnių bandas.

Vištyčio apylinkių apgyvendinimas prasidėjo po to kai jos išsilaisvino iš Valdajaus ledynų gniaužtų, t.y. prieš 10 000 metų. Archeologiniai radiniai ir iškasenos rodo, kad pirmieji Vištyčio apylinkių gyventojai priklause vėlyvojo akmens amžiaus (paleolito) kultūroms. Tada kraštovaizdis buvo panašus į tundrą. Svarbiausias Lietuvos paleolito, senojo akmens amžiaus, gyventojų užsiėmimas buvo šiaurės elnių medžioklė. Medžioti ir kiti miško žvėrys. Paleolito gyventojai taip pat "medžiojo" - badė žeberklais žuvis. Medžiotojų įrankiai - strėlės ir lankai, dar vartotos ietys, svaidyklės bei žeberklai.

Lietuvos paleolito gyventojai kūrė stovyklas sausose smėlėtose vietose prie pat vandens, beveik visuomet šiauriniame krante, kaitinamame saulės. Stovyklų būta įvairių - mažų ir didelių, tačiau visos trumpalaikės. Didelėse paprastai būdavo keletas aikštelių. Iš radinių sankaupų matyti, jog kiekvienoje aikštelėje stovėjo 1-3 palapinės, kuriose gyveno atskiros šeimos.

Vėlyvojo paleolito laikotarpiu klajota ne tik paskui šiaurės elnių bandas, bet ir ieškant titnago. Geros kokybės titnago ieškota už dešimčių ir šimtų kilometrų. Lietuvoje titnago gausiausiai randama pietinėje dalyje, tad ir paleolito stovyklų bei dirbtuvių čia aptikta daugiausia.

Klimato atšilimas pakeitė žmonių gyvenimo būdą ir sudarė sąlygas atsirasti naujoms kultūroms. Ledynams traukiantis, per susidariusią prataką buvęs ledyninis Baltijos ežeras susijungė su vandenynu ir virto sūriavandene Joldijos jūra. Vandens lygis jūroje, upėse ir ežeruose smarkiai krito. Keičiantis jūrai, pakito ir klimatas.

Viduriniojo akmens amžiaus mezolito (VIII-V tūkstantmetis pr. Kr.) laikotarpiu Lietuvoje, Šešupės baseine atsirado akmens amžiaus žmonių gyvenviečių grupė. Mezolito pradžioje klimatas buvo nepastovus: atšilimus keitė atšalimai. Lietuvoje tuo metu paplito pušys, lazdynai, išnyko didelėmis bandomis gyvenantys ir klajojantys šiaurės elniai. VII tūkstantmetyje pr. Kr. prasidėjo pats šilčiausias poledyninis atlantinis laikotarpis su švelniomis žiemomis ir šiltomis drėgnomis vasaromis. Augo plačialapių medžių miškai.

Šio laikotarpio žmonės savo darbo įrankius ir medžioklės inventorių gaminosi atskeldami titnago gabalus. Iš mezolito laikotarpio turime kaulinių bei raginių dirbinių: žeberklų, ietigalių, kirvelių ir jų įtvarų su kotu, kaltų, peikenų, durklų.

IV tūkstantmetyje pr. Kr., atsiradus keramikai, išmokus gludinti, pjauti ir gręžti akmenį, prasideda sudėtingas ir įvairus neolito (IV-II tūkstantmetis pr. Kr.) laikotarpis. Neolito pradžioje klimatas buvo labai palankus žmonėms gyventi: žiemos švelnios, gruntinių vandenų lygis žemas, tad buvo galima gyventi prie pat vandens, upių bei ežerų pakrantėse. Vešėjo lapuočiai, ypač ąžuolai, guobos, liepos.
Atsiranda ir vien neolitui būdingų dirbinių (peilių su smailia išlenkta viršūne ir gludintų titnaginių kirvelių), naujos apdirbimo technikos. Neolito strėlių antgaliai ir įrankiai: gremžtukai, rėžtukai, grąžteliai, ovaliniai kirveliai labai artimi mezolitiniams.

Ankstyvojo (neolito) akmens amžiaus žmonės gyvenę netoli Vištyčio ežero ir Rytų Prūsijoje prieš 10 000-5000 ir dar anksčiau metų pagrindinis išgyvenimo šaltinis buvo medžioklė. Tankūs, pilni žvėriu (taurų, tauriųjų elnių, stirnų, šernų) miškai buvo puiki medžioklės vieta. Svarbiausias mezolito gyventojų užsiėmimas - miško žvėrių medžioklė. Žvėrys dažniausiai laikėsi nedidelėmis šeimomis maždaug tose pačiose vietose.

Medžiotojai dar tebebuvo klajokliai, tačiau jų kelionės jau buvo kur kas trumpesnės nei ilgi ir sunkūs paleolito šiaurės elnių medžiotojų žygiai . Miško medžiotojai apsigyvendavo tarp (prie) turtingų žuvimis ežerų palapinėse ar net mediniuose rąstų nameliuose. Mezolitas - tai žūklės laikotarpis.
Cedmarių ežero (senovinis ežeras netoli dabartinės Sierovo gyvenvietės, Nesterovo rajonas) ankstyvojo akmens amžiaus sluoksniuose rasti akmeniniai kirvukai, naudojami medžių kirtimui ir apdirbimui bei būstų statymui ir įrengimui.

Neolito epochos žmonių gyvenvietės buvo rastos prie vakarinio Vištyčio ežero kranto. Viena iš šių gyvenviečių (1) buvo įsikūrusi 3.4 km. į pietryčius nuo Jagodnoje gyvenvietės dabartinėje kaimyninėje Kaliningrado sityje. Kita (2) priskiriama ankstyvojo akmens - bronzos amžiui, buvo rasta prie pat Vištyčio ežero kranto, 4.1 km. į pietryčius nuo gyvenvietės Jagodnoje ežero kranto moreninės terasos iškyšulyje, kairiame įtekančio į ežerą bevardžio upelio krante.

Neolitas baigėsi pradėjus vietoje gaminti žalvario dirbinius. Vėlyvasis neolitas - tai jau ir baltų formavimosi laikotarpis.

Archeologiniai radiniai Vištyčio apylinkėse (>>)

Rėčiūnų kaime 1 m. gylyje rastas laivinis kovos kirvis (>>) (>>). Akmeninio dviašmenio kovos kirvio ilgis 13.5 cm.; ašmenų plotis - 4 cm,; storis - 4.8 cm. Saugojimo vieta: Kaunas, Valstybinis istorijos muziejus, (195).


Vištyčio miestelyje rastas kovos kirvis (>>) (>>). Akmeninio dviašmenio kovos kirvio ilgis 7.4 cm.; ašmenų plotis - 5.5 cm,; storis - 3.5 cm. Saugojimo vieta: Kaunas, Valstybinis istorijos muziejus, (53).

Meiliūnų kaime rastas kovos kirvis (>>) (>>). Akmeninio siaurėjančia pentimi kovos kirvio ilgis 9 cm.; ašmenų plotis - 4.9 cm,; storis - 3.9 cm. Saugojimo vieta: Ukmergė, Kraštotyros muziejus, (1333).

 

 

parengė vilkovist pagal:

>> Rimutė Rimantienė, "Lietuvos TSR archeologijos atlasas", 1 dalis, 1974 m.
>> Rimutė Rimantienė, "Pirmieji Lietuvos žmonės"
>> "Vištyčio ežeras: gamta, istorija, ekologija"; V.V.Orlionok, G.M. Barinova ir kt., Kaliningradas 2000 m.
>> Akmens amžius Lietuvoje (www.lad.if.vu.lt)
>> www.wystynez.nm.ru

Atnaujinta Penktadienis, 02 Sausis 2015 20:04  
Mes turime 32 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6923530
Kviečiami į monografijos „Vištytis“ pristatymą

 

  Visi maloniai kviečiami į dviejų dalių monografijos „Vištytis“ pristatymą, kuris vyks rugpjūčio 16 d., sekmadienį, 12 val., Vištyčio bendruomenės namuose. 10.30 val. bus aukojamos šv. Mišios už Vištyčio krašto tremtinius ir politinius kalinius, skambės tremtinių dainos.



Banners