VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

* Vištyčio ežeras

Email Spausdinti PDF

Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sanglaudoje, aukštų piliakalnių ir šimtamečių miškų apsuptyje tyvuliuoja tamsiai mėlyno vandens Vištytis ežeras - didžiausia Suvalkijos krašto puošmena. Šis "aukščiausiai" Lietuvoje esantis net 172.4 m virš jūros lygio ežeras ne vien dėl savo "aukšto lygio" nusipelno mūsų dėmesio. Jis įdomus geografiniu, ekologiniu, istoriniu ir politiniu atžvilgiu.


Vištyčio ežeras

Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sanglaudoje, aukštų piliakalnių ir šimtamečių miškų apsuptyje tyvuliuoja tamsiai mėlyno vandens Vištytis ežeras - didžiausia Suvalkijos krašto puošmena. Šis "aukščiausiai" Lietuvoje esantis net 172.4 m virš jūros lygio ežeras ne vien dėl savo "aukšto lygio" nusipelno mūsų dėmesio. Jis įdomus geografiniu, ekologiniu, istoriniu ir politiniu atžvilgiu.

Vištytis - tai ne tik didžiausias ir giliausias Suvalkijos krašto ežeras, bet ir, kas nepaprastai svarbu - pats švariausias. Ne veltui Vistyčio ežeras dažnai vadinamas "Europos Baikalu".

Ežeras, kaip ir pati Suvalkijos aukštuma yra ledyninės kilmės. Šis nuostabus gamtos kampelis ko gero pats seniausias Lietuvoje ir buvusioje Prūsijoje, nes jau prieš 14 000 metų Vištyčio krašto kalvos išsivadavo iš paskutinio Valdajaus ledynmečio, kuris suformavo ežero vagą ir daubas, gniaužtų. Tuo tarpu likusi Lietuvos ir Prūsijos teritorija bei Baltijos jūra vis dar buvo padengta nepaprasto storio ledo ir vandens sluoksniu. Galutinai paskutinio ledynmečio Valdajaus ledynas pasitraukė iš Lietuvos 3 500 metų prieš Kristaus gimimą.

Prieš 10 000 metų dar nebuvo Baltijos jūros (taigi, prisiminkime, kad Vištyčio ežeras yra senesnis net už dabartinę Baltijos jūrą!), didelė Lietuvos teritorijos dalis buvo padengta storu ledo ir vandens sluoksniu, bet ši Vištyčio žemė jau 4 000 metų buvo apšviesta šilta ir dovanojančia gyvenimą Saulės šviesa. Būtent čia, ant nuostabaus ir gausaus žuvimi Vištyčio ežero kranto, prieš 10 000 metų įsikūrė pirmieji mūsų krašto žmonės. Tai patvirtina ir tas faktas, kad prie Vištyčio ežero krantų buvo rasti vieni iš seniausių Lietuvoje ir Prūsijoje žmogaus gyvenimo ir egzistencijos pėdsakų. Šie pėdsakai tai akmens amžiaus laikų darbo, buities, medžioklės ir žvejybos įrankiai. Tai liudija, kad senovės žvejai, prieš 10 000 metų gyvenę prie Vištyčio ežero, savo nuožmioje kovoje už išlikimą naudojo pagamintus iš titnago medžioklės ir žvejybos įrankius.

Ir pats Vištyčio vardas (>>) veda mus į nepaprastai senus laikus. Ežero vardas gali būti gyvulinės (paukščių) kilmės. "Vištytis", "viščiukas" yra mažybinė naminio paukščio forma. Jį įprasta kildinti iš lietuviško žodžio "višta". Višta buvo susijusi su senųjų lietuvių tikėjimu, kaip auka baltų bendrystės laikų dievybėms. Beje, prie vakarinio Vištyčio kranto prigludęs Romintos baltų šventovių kraštas - įžymioji Rominter Heide (>>). Tačiau semantiniu požiūriu labiausia tikėtina, kad Vištyčio vardas yra perdirbinys iš prabaltiškos šaknies "vis-" (arba "vist-"), reiškiančios "ištekėtiti, išsilieti, ištirpti". Tai be abejo sietina su ežeru, tiksliau su jo vandenų stichija.

Vištyčio vardas labai senas ir istorine prasme. Jis minimas jau XIV a. dokumentuose, kryžiuočių kronikose ir vadinamas "Dvystytz", "Wystiter See" vardais. Amžių tėkmėje vokiečiai šio vardo niekada nekeitė. Pirmą kartą šio ežero vardas buvo minimas ir užrašytas, tikriausia nelabai tiksliai, Kryžiuočių kelių aprašuose (aprašymuose) 1384 m. "Dwissit" vardu.

Vištyčio ežeras taip pat minimas senuose Lietuvą liečiančiuose aktuose, ypač tuose, kur vienu ar kitu būdu paminimos sienos. 1387m. dokumentas mini ežerą ir jo žvejus. 1419 m. Lietuvos ir Lenkijos pateiktame taikos su Kryžiuočių ordinu sąlygų projekte, kalbant apie sienas minima, kad Lietuvos pietvakarinė siena turinti eiti Giesryčio (Vištyčio) ežeru, paliekant ją Ordino pusėje.

1422m. gegužės 10d. Melno taikos sutartimi Lietuvos - Ordino siena nustatyta paliekant ežerą Ordino pusėje. Šis senas aktas ežerą vadina Dvystytz vardu. Vytauto epistoliarinio kodekso 1420m. dokumente ežeras vadinamas "Dwisticz", kitaip "Wysiten". 1576 m. vokiškame žemėlapyje ežeras vadinamas "Wistitten See" (vok. "See" - ežeras).

Istorikas Dlugošas rašo, kad 1422m. prie ežero medžiojęs karalius Jogaila. Per amžius Lietuvos - Ordino (vėliau Rytų Prūsijos) siena ėjo rytiniu ežero krantu, ežerą paliekant vokiečių pusėje. Taip buvo nepriklausomybės metais ir net dabar, vietiniams rusams užėmus Prūsiją ir sudarius vadinamąją "Kaliningrado sritį", kurios ribose liko ir Vištyčio ežeras. Karaliaučiaus kraštą valdę vokiečiai ežerą vadino "Wyschtyter See", o Rusijos atsikėlėliams jis "Vištyneckoje ozero". Taigi Vištytis - neabejotinai senas lietuviškas vardas (>>).

Vištyčio ežeras, esantis pietvakarinėje Sūduvos dalyje yra vienas iš didžiausių Lietuvos ežerų (>>). Jis skiriamas prie vadinamųjų "patvenkinio tipo" ežerų, kurie aplinkui apsupti kalvotu moreninių plotų. Vakarinėje ežero pusėje yra nemaža įlankų ir pusiasalių ("Ežerynas", "Buchta tichaja"). Iš pietryčių į šiaurę nusitęsusio Vištyčio ežero ilgis 8.5 km., plačiausia vieta iš vakarų į rytus siekia 4.3 km., vidutinis plotis - apie 2 km., didžiausias plotis - 4.3 km. Ežeras apima 1786 ha plotą (>>). Giliausia ežero vieta yra vakarinėje ežero dalyje (maždaug ties "Pušele") ir siekia 54 metrus (>>).
Dabar Vištytį maitina 8 didesni upeliai (Juodupė, Užkalnė, Grybingis ir Vižainė ir kt.) bei dar 7 mažesni upeliai ir šaltiniai.

Maitinamas keliolikos didesnių ir mažesnių upelių bei daugybės šaltinių vandens (>>), ežeras yra milžiniškas net 258 mln. m3. švarutėlio ir gėlo vandens rezervuaras. Beje, ežero vidutinė temperatūra retai pakyla per 8 laipsnius šilumos. Žiemą, kai ežeras užšąla, populiari tampa poledinė žūklė, čia vyksta poledinės žūklės varžybos.

Iš Vištyčio ežero išteka viena Pisos (kitaip Peissos, Pivesos) upė (ilgis 98km., vidutinis plotis 4-5m., didžiausias, plotis - 10m.), pasiekianti Gumbinę. Pissa per Prieglių (>>) bei Kaliningrado įlanka sujungia Vištyčio ežerą su Baltijos jūra.

Ežere gyvena 22 rusys žuvų: kuoja, sykas, ešerys, karšis, vėgėlė, lynas, ungurys, gausu seliavų, lydekų. Turtingas ežero bestuburių, moliuskų gyvūnų pasaulis (150 rūšių), besimaitinančių daugybe dumblių, kurių skaičius 1 litre siekia net iki kelių milijonų.

Žuvingas ežeras yra tikras meškeriotojų rojus, nes čia pagaunama seliavų, lydžių, šamų, ešerių, vėgėlių, karšių, lynų, sykų, ungurių ir kitų žuvų. 1966m. prie ežero buvo įkurta žvejų bazė, turėjusi 30 žvejybinių valčių. Prie ežero iš Kaliningrado srities pusės įkurta didelė mokslinio tyrimo ir žvejybos bazė, beje sovietiniais laikais turėjusi nemažai žvejybinių laivų. Kaliningrado ichtiologijos, tecnikos instituto ir valstybinio universiteto moksliniai darbuotojai gana nuodugniai yra ištyrę Vištyčio ežero gamtą, ekologiją, istoriją, fauną ir florą.

2000m. Kaliningrade buvo išleista rusų mokslininkų V.V.Orlionok, G.M. Barynova ir kt. knyga "Vištyčio ežeras:gamta, istorija, ekologija" (>>). Vasarą šioje mokslinių tyrinėjimų bazėje (lietuvių dar vadinamoje "Atlantu") studentai iš Kaliningrado atlikdavo gamybinę praktiką. Tai labai paįvairindavo kasdieninį Vištyčio miestelio gyvenimą.

Prie ežero 1422m. yra medžiojęs ne tik D.L.K. Karalius Jogaila (>>). Čia medžiojo ir paskutinis kryžiuočių ordino magistras, pirmas Prūsijos hercogas Albrechtas ir markgrafas Johanas Sigizmundas, kuris, kaip teigiama 1683m. istoriniuose šaltiniuose, per 7 medžioklės šiuose miškuose ir giriose metus sumedžiojo 4 935 tauriuosius elnius.

1901m. Vokietijos kaizeris Vilhelmas II (>>), medžiojęs Rominter Heide giriose prie Vištyčio ežero su savo palydovais atvyksta į gaisro nuniokotą Vištytį, atsilanko pas kleboną ir suteikia 3000 rublių paramą miestelio atstatymui. Prie Vištyčio ežero mėgdavo medžioti ir įžymusis nacių vadeiva Hermanas Goeringas, kuris čia turėjo net pasistatęs savo vilą, naudojamą medžiojimo tikslams.

Suvalkija yra žymių Lietuvos knygnešių (Petras Mikolainis (>>), Petras Kriaučiūnas (>>), A. Grinevičius, M. Akelis, J. Kancleris) kraštas. Per einančią ežeru sieną, lietuviškos spaudos draudimo metais (XIXa. pabaigoje - XXa. pradžioje) iš Prūsijos į Lietuvą paprastomis žvejų valtimis buvo gabenama draudžiama lietuviška spauda (>>).

1991m. Lietuvos pusėje buvo sukurtas Vištyčio regioninis parkas (>>), o nuo 1994m. Kaliningrado srityje, Raudonojo miško (Rominter Heide) teritorijoje buvo sukurtas valstybinis gamtos draustinis (>>), kuriam 1998 m. buvo suteiktas ekologinio draustinio statusas.

Vištyčio ežero pakrantės - vienos iš gražiausių vietų visoje Lietuvoje: puikūs miškai, skaidrus ir nepaprastai švarus ežero vanduo, akmeningos kalvos ir aukšti Vištyčio (220m.), Pavištyčio (282.4m.) bei Maravilio piliakalniai. Netoli nuo ežero kranto ant Ilgojo kalno stovi Kanapkio vėjo malūnas (>>), pastatytas 1925m. Seniau jame buvo Vištyčio etnografinis muziejus.

Prie Vištyčio ežero yra įsikūrė ir namaža poilsiaviečių - "Viktorija" (>>), "Pušelė" (>>), "Žemčiūžina" (Rusijos pusėje) ir net slidinėjimo bazė (>>), į kurias pailsėti atvykstama ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

Ant Vištyčio ežero pakrantės, Šilelyje yra visiems gerai žinomas Skardis ir Stebuklingas šaltinėlis (>>).

Vištyčio ežere vyksta ir tarptautinės regatos (>>).

Šiuo metu yra svarstomas tarptautinio regioninio parko padedant Danijai sukūrimo projektas, kuriame dalyvautų Lietuva, Rusija ir Lenkija (>>). Tai būtų didelis indėlis, palaikant ekologinę pusiausvyra šiame regione.

Vištyčio ežerą supančiuose miškuose iki šiol gyvena elniai, briedžiai, šernai, vilkai ir lapės, barsukai ir bebrai ir daugybė kitų retų gyvūnų ir paukščių kaip vanagas, juodasis garnys ir t.t.

Pagal 1928m. "Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Valstybės sutartį sienos dalykams sutvarkyti" sienos su Vokietijos valdomu Karaliaučiaus kraštu linija kartojo 1908-1912m. Prūsijos ir Rusijos valstybių sieną (žr. ribą A iliustracijoje (>>)). Lietuvos valstybei priklausė tik maža šiaurinė ežero dalis ties Vištyčio miesteliu, tačiau be teisės žvejoti ežere. Sutarties 37 punktas teigė, kad "Lietuvos kranto palei Vištyčio ežerą gyventojai turi teisę sienos ruože tarp sienos stulpų Nr.149 ir Nr.150 savo ūkio reikalams naudotis vandeniu nuo saulėtekio ligi saulėlydžio, o reikalui esant ir naktį"

Per sovietmetį Vištyčio ežero "siena" išliko nepakitusi ir A. Sniečkaus Lietuva valdė vos 39.8 ha, t.y. 2.2 % ežero ploto. O kaip Lietuva "dalinsis" savo etniniu Vištyčio ežeru su Karaliaučiaus krašto valdytojais

Derėtis dėl Lietuvos Respublikos sienos su Rusijos Federacijos valdomu Karaliaučiaus kraštu Lietuva prie derybų stalo atsisėdo Europos Sąjungos valdininkų reikalavimu. Rusijos atstovai Karaliaučiaus srities administracijos vadovo pavaduotojas G. Čmykovas ir jį pakeitęs Rusijos ambasadorius J. Šalmovas siekė įtvirtinti buvusią Vokietijos reicho sieną. Lietuvos Respublikos derybininkai, užsienio reikalų viceministras V. Dymarkas ir jį pakeitęs URM sekretorius R. Šidlauskas pabandė nors kiek padidinti Lietuvos valstybės dalį Vištyčio ežere. 1997 m. abiejų pusių pasirašytą, o 2003 m. ir Rusijos ratifikuotą "Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos" dienraštis "Lietuvos rytas" džiūgaudamas įvertino kaip neabejotiną "jaunos mūsų šalies diplomatijos laimėjimą". Laikraščio žodžiais, užbaigdama kone šešerius metus trukusį vilkinimą, ji "pasiekė vieną įspūdingiausių pergalių savo istorijoje". Iš tikrųjų tai teisinis nonsensas, kuriuo aneksuotas Karaliaučiaus eksklavas nepagrįstai laikomas Rusijos valstybės dalimi. Kiek apčiuopiamai laimėta iš šios sutarties akivaizdžiai rodo Vištyčio ežero "dalybos". Pagal minėtą sutartį Lietuvos valstybė dabar turės 543.7 ha (30.4%) lietuviško ežero (žr. ribą B iliustracijoje (>>)). Palyginus su tuo kiek turėta "prie vokiečių" gal ir neblogai. Ežerų delimitacijos klausimu 2003m. birželio 17 d. rašė Tarptautinės sienų nustatymo sąjungos (Didžioji Britanija, Durhamo universitetas) direktorius dr. John W. Donaldson:
"Tarptautinės konvencijos, kuri reglamentuotų tarptautiniais ežerais einančių sienų nustatymą nėra. Precedentinė teisė ir keletas tarptautinių susitarimų pataria, kad sienų delimitavimas turėtų remtis ežero forma. Ilgų, siaurų ežerų sienos brėžiamos pagal vidurio liniją arba giliausią vagą. Vidurio linijos principas paprastai naudojamas gilesniems ežerams. Sekliems ežerams dėl galimo ežero lygio kritimo priimtinesnis sienos nustatymas pagal giliausią vagą;. Ežerai, kuriuose sueina kelių valstybių sienos, delimituojami pasirinkus centrinį tašką, o ežero plotas padalijamas proporcingai kranto linijos ilgiui. Centrinis taškas dažniausia pasirenkamas giliausiame ežero taške. Valstybei priskirtas ežero plotas laikomas jos suverenia teritorija."
Tokiu būdu, atsižvelgus į tarptautinio eksperto dr. J. W. Donaldsono paaiškinimus matome, kad vedant sieną per ežerą tiesiai vidurio linija Lietuvos Respublikai turėjo tekti didesnė ežero dalis -1243.3 ha (69.57%) (žr. ribą C iliustracijoje (>>)). Jei ežeras būtų dalinamas proporcingai valdomo kranto ilgiui (mes turime 11.5 km. iš 26 km.), Lietuvos Respublikai liktų 790.4 ha (44.23%) ežero ploto. Ir šiuo atveju turėtume daugiau, negu "išlošė" mūsų derybininkai. Liūdna, kad nieko už tai negavę Lietuvai, savo turtu turėjome dalintis su svetimaisiais. Dar blogiau, kad buvo dalinamasi "broliškai".

Daugelis Rusijos informacinių šaltinių teigia, kad Vištyčio ežeras (>>) yra 17 pagal dydį ežeras Rusijoje (>>) (>>). Vargu ar tai tiesa, nes ten pažymima, kad Vištyčio ežeras užima 335 kv.km. plotą.

Apie ežero atsiradimą yra išlikę keletas padavimų (>>). Pagal vieną iš jų ežeras atėjęs nuo ,,Mėlynųjų marių". Vieni padavimai sako, kad jis iš debesų nusileidęs, kiti kad iš žemės išplaukęs. Kaip ten iš tikrųjų buvo, niekas nežinąs, tačiau oras visą naktį ir čypsėjęs. Rytą atsikėlę žmonės pamatė, kad plačiausios lankos apsemtos vandens. Kai vanduo vis dar nerimęs ir čypsėjęs, maža mergaitė tarusi: ,,Bet čia vanduo čypsi lyg vištytis! Taip ji netikėtai atspėjusi jo vardą, ir vanduo tuojau "nustojęs čypsėti". Tačiau mergaitė apakusi. Kitas padavimas sako, kad senų senovėje čia buvusios didžiulės lankos, kuriose žmonės ganydavę arklius. Kartą naktigoniai atsigulė pailsėti. Tuo metu pro lankas pralėkęs paukštis ir sučirškęs "cypt". Čirškimas pasikartojęs tris kartus, bet naktigoniai vis dar gulėję. Netrukus išgirdę balsą: ,,Kelkite ir varykite iš čia arklius, nes greit šioje vietoje atsivers ežeras! Naktigoniai išsigandę, tuojau atsikėlę ir nujoję. Netrukus atsivėręs didžiulis ežeras. Visi tie, kurie dar buvo likę lankose, nuskendo. Ežeras buvo pavadintas Vištyčio vardu, nes paukštis įspėjęs žmones, šaukęs kaip vištytis - "cypt". Pagal padavimus XVI a. Vištyčio ežeras buvęs prie Stalupėnų ir siekęs Tolminkiemio parapiją. Ežeras atėjęs iš Prūsų žemės. Kai jis užliejęs didelį žemės plotą, jame paskendę 10 kalvų - Samanynkalnis, Malavikalnis, Girutkalnis ir kt. Kiti padavimai Vištyčio ežerą sutapatina su pradingusiu Kiautų ežeru.

"Виштынецкое oзеро. Vištyčio ežeras". Nauja knyga rusų kalba, 2008 m.

žemėlapis ---> ]]

Padavimas apie Vištyčio ežero ir jo vardo kilmę. Rankraštinė versija

pagal įvairius šaltinius parengė vilkovist


Atnaujinta Trečiadienis, 09 Vasaris 2011 07:20  
Mes turime 22 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 5815249
Žalioji vėliava plevėsuoja ne veltui
 
Minint Žemės ir Vandens dienas, Vištyčio Petro Kriaučiūno vidurinė mokykla knibždėte knibždėjo renginių, kuriuos organizavo gamtos mokslų metodikos grupė, vadovaujama biologijos mokytojos metodininkės Janinos Vasaitienės. Savaitė prasidėjo atvirų durų diena mokinių tėveliams. Jie galėjo lankytis pamokose ir renginiuose, skirtuose Žemės dienai. Kiekviena savaitės diena buvo skirta kuriam nors mokomajam dalykui: chemijai, fizikai, matematikai, biologijai ir informacinėms technologijoms. Mokytojai kuo išradingiau stengėsi juos pristatyti, rengė viktorinas, integruotas pamokas. Mokyklos direktorius Z. Vasaitis 11 klasėje vedė atvirą pamoką rajono biologijos mokytojams. Joje buvo galima susipažinti su naujais metodais, įsivertinimu ir vertinimu.


Banners