VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

* Žydai vištyčiokai [2 dalis]

Email Spausdinti PDF

Photobucket

Photobucket  Daug žydų vertėsi amatais: dirbo kirpėjais, siuvėjais, laikrodininkais, batsiuviais, kailia­dirbiais, remontininkais, stiklapjoviais ir par­davėjais. Vištytis garsėjo kailiadirbiais. Žy­dams Garbonams išdirbti kailius skrandoms, apykaklėms, pirštinėms, kepurėms ir pakink­tams žmonės veždavo iš Pajevonio, Gražiš­kių, net Liubavo.


 


 

Kiti buvo pakinktų, grandinių, sietų meist­rai, pindavo pintines, iš linų vydavo virves, karšdavo vilnas, ausdavo lininius ir vilnonius audinius, juos dažė. Mauškus turėjo įrenginį skalbiniams lyginti, kurį vadino „mangaliu". Labai gerą vardą turėjo siuvėjos seserys Zelzerzonaitės. Jos siuvo ne tik kasdienę apran­gą, bet ir kostiumus, paltus, kitus drabužius.

Mus sudomino žydo kirpėjo Efrenzono likimas. Šis žmogus patalpas kir­pyklai nuomojosi iš vokiečio, kuris, vos prasidėjus karui, nuėjo tarnauti į ges­tapą. Ir pirmąja jo auka tapo kirpėjas Efrenzonas su šeima. Žmonės pasakoja, kad šis vokietis labai žiauriai tyčiodavosi iš žydų ir be pasigailėjimo juos šau­dydavo. Dabar šiame name Vižainiu gatvėje įsikūrusi miestelio ambulatorija.

 

Photobucket

 

Jeigu jau niekas nepriimdavo taisyti laikrodžio, tai kiekvienas miestelio gy­ventojas sakydavo nešti pas Faivelį į Ežero gatvę. Nunešęs bet kokį laužą, parsinešdavai tiksliai laiką rodantį laikrodį. Vaistinę Vištytyje turėjo žydas Kornelis, bet dar prieš karą jis išvažiavo į Vokietiją.

Vertėsi žydai ir žemdirbyste. Janaukos kaime gyveno broliai Mauškis ir Griša Jamskiai. Jie dirbo savo žemės sklypus ir dar, surinkę kaimynų pieną, veždavo į Pilėno pieninę Pavištytyje. J.Baltrūnas prisimena, kad tai buvo linksmi, stiprūs vyrai, labai darbštūs ir pareigingi, geri šeimos tėvai. Turčiai nebuvo, bet ir nevargo. Kai kaimo vyrai pasijuokdavo, kad jie elgiasi ne pagal žydų posakį: „Žydas žemės nearė ir nears", jie su įgimtu humoru ir žydišku kuklumu atsakydavo: „Ne, pone, mes žemės neariame, tik išdykaujame ant jos, o, kaip matote, užsii­mame verslu, - ką jūs be žydelių darytumėt ir kas jums pieną surinktų."

Bene didžiausias žemvaldys Vištyčio miestelyje buvo žydas Abronkis, tu­rėjęs per 10 ha žemės. Bet jis gyveno pagal minėtąjį posakį. Žemę Abronkiui dirbo bernas lietuvis, o karves melžė ir kitus darbus dirbo tarnaitė lietuvė. Jiems Abronkis mokėjo atlyginimą, kur kas geresnį negu lietuviai ar vokiečiai ūki­ninkai. Žmonės pas žydus dirbti eidavo gana noriai, nes jie savo samdinių ne­skriaudė, mokėjo padoriai, apdovanodavo ir per katalikų, ir per žydų šventes. Iki 10 ha žemės turėjo dar trys šeimos. Jos sėjo grūdines kultūras, sodindavo bulves, įvairias daržoves. Perteklių parduodavo. Laikė daug vištų, žąsų, ančių, kalakutų, po 2-4 karves, prieauglio.

Labai gerbiamas buvo šulinių kasikas ir vietos šuliniams ieškotojas žydas Chackelis. Nors Vištytis įsikūręs ant ežero kranto, miestelio šuliniai labai gilūs -kartais tekdavo suleisti po 25-35 betoninius žiedus. Ne kiekvienas išdrįsdavo į tokį gylį kastis, nes po žeme gresia griūtys, trūksta oro. O štai Chackelis tai sugebėdavo, jis buvo neaukšto ūgio, raumeningas ir drąsus vyras. Šulinius jis ne tik kasė, bet ir liedavo jiems žiedus. Žmonės sakydavo, kad jei šulinį kasė ir žiedus žiede Chackelis, tai toks šulinys bus amžinas. Jo iškastais šuliniais ir šiandien dar naudojasi ne vienas vištyčiokas.

1941 metų birželio 22-osios jau 4 valandą ryto į Vištytį per Peisės upės tiltą, dengiami artilerijos ugnies, įvažia­vo pirmieji vokiečių tankai ir motociklininkai. Vieni li­ko miestelyje, kiti nuvažiavo Kybartų, Pajevonio ir Gražiškių - Kalvarijos kryptimi. Pirmiausia vokiečiai užėmė pasienio užkardą, milicijos būstinę ir pradėjo persekioti besitraukiančius tarybinius pasieniečius.

Karas ne tik pasieniečiams, bet ir miestelio gyvento­jams buvo netikėtas, nors apie jį ir kalbėta. Išaušus bir­želio 22-osios rytui, miestelyje buvo justi prislėgtumas, nežinia, bet labai sujudo vokiečių tautybės gyventojai, vietos nacionalistai, o jau apie pietus gatvėse pasirodė pirmieji mišrūs gestapininkų ir baltaraiščių patruliai. Jiems vadovavo vietinis vokietis gestapininkas. Ypač bu­vo išsigandę žydai. Jie tą dieną neatidarė savo krautu­vių, kepyklų ir įstaigų. Visi užsidarė savo namuose. Po vidurdienio pasklido gandai, kad netrukus pradės suimi­nėti žmones, vyks gaudynės, gal net egzekucijos, ir pir­mieji bus žydai. Netrukus gandai virto tikrove, tik pir­mosios aukos buvo ne žydai, o tarybiniai aktyvistai, komunistai, komjaunuoliai ir net niekuo dėti Vištyčio, Pajevonio, Gražiškių miestelių ir kaimų gyventojai.

Antrą karo dieną visiems žydams įsakyta rinktis prie vokiečių komendantū­ros ir registruotis. Po kelių dienų žydams vyrams, moterims ir vaikams įsakyta pasidaryti šešiakampes geltonas žvaigždes ir prisisiūti ant nugaros, krūtinės ir rankovių. Be šių ženklų išeiti į miestelį buvo uždrausta. Jau pirmąją karo savaitę juos varė į viešuosius darbus - tvarkyti miestelio, policijos ir komendantūros, skalbti vokiečių kareiviams skalbinių ir t.t. Į darbus varė ir prižiūrėjo vokiečiai ir baltaraiščiai, bet vietinių policininkų buvo tik keletas, kiti - svetimi.

Nuo karo pradžios praėjus maždaug savaitei, po Vištytį pasklido kalbos, kad vokiečių komendantūroje gautas iš Reicho įsakymas visus žydus suimti ir suva­ryti į miestelio centrą, nes būsią vežami į Vokietiją darbams. Deja, tai buvo tik pusė tiesos. Pirmosiomis liepos dienomis prasidėjo žydų vyrų gaudynės. Žmo­nės buvo sukišti į namo rūsį miestelio aikštėje. Ten suvaryti žydai vyrai pasibai­sėtinomis sąlygomis, be maisto, vandens, buvo laikomi iki 1941 m. liepos 14 d. Juos labai kankino, mušdavo, varydavo leisgyvius dirbti, neleido šeimų nariams perduoti maisto, drabužių, vandens. Iki tos dienos vidudienio visi dar tikėjo, kad juos veš į Vokietiją, nors po miestelį sklido kalbos, kad prie Vištyčio ežero, Ilgo­jo kalno papėdėje, žydams kasamos duobės. Iš vakaro vyrus žydus po darbo dienos atskyrė nuo kitų suimtųjų ir nuvarė į Ežero (dab. S. Dariaus ir S. Girėno) gatvėje esančią areštinę. Ten jie ir sulaukė lemtingo liepos 14-osios ryto.

Kaip prisimena J. Baltrūnas, iš vakarojo brolis ir jis gavo raginimą 8 valan­dą ryto atvykti į Vištyčio policijos būstinę Vižainiu (dab. Taikos) gatvėje ir prisistatyti policijos viršininkui, nes jo brolis tarnavo policijoje Vilniuje ir bu­vo parvažiavęs namo. Abu pamanė, kad gal jam reikės grįžti į tarnybą. Bet prie policijos būstinės jie susitiko pažįstamą policininką, kuris, pasivedėjęs abu kieme į šalį, patarė nedelsiant dingti, nes šiandien pelkėse prie ežero, Ilgojo kalno papėdėje, šaudysią žydus ir jiems teksią šiose skerdynėse dalyvauti. Tada jie su broliu daržais nutykino pas pažįstamus ir pasislėpė. Ir tikrai apie pusę dešim­tos ryto surikiuotus žydus iš areštinės atvarė prie vokiečių komendantūros. Koloną lydėjo sustiprinta apsauga. Išėjęs vokiečių karininkas priėmė raportą, patikrino pasmerktuosius pagal sąrašą ir jau ruošėsi eiti į komendantūros vidų, bet tuo metu žydui Abolovičiui pasidarė blogai, jis neteko sąmonės ir pargriu­vo ant akmeninio grindinio. Jo sūnus paprašė karininką leisti tėvą pakelti ir paduoti jam vandens, bet karininkas tik nusišypsojo, lėtai atsisegė revolverio dėklą, išsiėmė ginklą ir, priėjęs prie gulinčio žmogaus, šaltakraujiškai jį sūnaus akivaizdoje nušovė. Dar prigrasino, kad toks likimas laukia kiekvieno tingi­nio. Tad pirmoji žydų auka buvo nušauta miestelio centre 1941 m. liepos 14 d. 10 valandą ryto.

Po incidento prie komendantūros buvo duota komanda tęsti kelionę, ir kai juodoji eisena Vižainio gatve pasuko žemyn link Pavištyčio, jau visiems buvo aišku, kad žydus varo šaudyti. Patį vidurdienį paežerės pelkėje prie iš anksto iškastų duobių prasidėjo baisioji egzekucija. Aidint automatų serijoms ir šū­viams, į vandens pilnas duobes vienas po kito virto negyvi ar sužeisti jauni ir seni žydų vyrai. Sako, kad po egzekucijos grįžę baltaraiščiai sustatę į kampą automatus ir šautuvus paniurę kalbėjo: „Na, pagaliau pasibaigė."

Senbuviai miestelio gyventojai prisimena, kad iki kito ryto iš pelkės sklido skausmo aimanos ir pavieniai šūviai. Dar nenumirusius žmones vokiečiai apipy­lė chlorkalkėmis ir užkasė plonu žemių sluoksniu. Taip kūnai išgulėjo iki 1964 metų. Tada juos iškasė ir perlaidojo ant Ilgojo kalno prie Kanapkio malūno.

Po skerdynių prie Ilgojo kalno miestelyje įsivyravo tyla. Žmonės lengviau atsikvėpė, žydų šeimos apraudojo savo vyrus, tėvus, sūnus, jaunavedžius. Bet ši tyla buvo apgaulinga. Žydes moteris kasdien varė į darbus, vertė iš aikštės grin­dinio peiliais ir pirštais rauti žoles, perkloti akmenis. Dirbti turėjo ir karštyje, ir lyjant lietui. Nedavė atsitiesti, o jei kuri moteris išdrįsdavo, tai sargybiniai muš­davo šautuvų buožėmis, spardė ir keikė. Atiminėjo jų papuošalus, plėšė namus. Pasibaigus darbo dienai, sumuštos, apskarusios, išniekintos ir išsekusios mote­rys eidavo namo, kur jų laukė alkani vaikai ir senos motinos. Kitą dieną vėl būdavo varomos į beprasmiškus katorgos darbus. Miestelėnams buvo kategoriš­kai uždrausta šelpti žydų šeimas, bet kaimynai įvairiais būdais perduodavo mais­to. Tai truko iki rugsėjo 7-8 d. Tada moteris žydes su vaikais suvarė į miestelio aikštę, buvo įsakyta pasiimti pinigus, papuošalus, brangenybes ir ruoštis į kelio­nę. Čia be vandens ir maisto jas laikė iki rugsėjo 9-osios. Tą rytą iškankintos moterys su vaikais buvo išrikiuotos ir lėtai, prilaikydamos viena kitą, ta pačia Vižainiu gatve pasuko savo tėvų ir vyrų, sūnų ir brolių pramintu mirties keliu į daubą Ilgojo kalno papėdėje, kur jų jau laukė iškastos duobės. Ėjo užbaigti kan­čių ir patyčių, susitikti su savo vyrais. Taupydami šovinius, žudikai plėšė ma­žamečius vaikelius motinoms iš glėbio ir paėmę už kojų daužė į akmenis ar pribaigdavo šautuvų buožėmis. Toliau - aimanos, chlorkalkės, žemė. Jų kūnai 1964 m. taip pat buvo perlaidoti ant kalno prie Kanapkio malūno.

Po skerdynių žydų parduotuvės buvo išplėštos. Plėšė ne tik vokiečiai, bet ir kai kurie lietuviai.

Kiek žinoma, išsigelbėjo tik dvi Vištyčio žydų šeimos. Kalbama, kad dvi žydaites karo metu slėpė Juozo Čiuprinsko šeima, bet tolesnis jų likimas neži­nomas. Čiuprinskai vaikų neturėjo ir savo paslaptį nusinešė į kapus. Prieš karą kai kurios šeimos ar žydų vaikai išvyko gyventi ar mokytis į Ameriką, Palesti­ną, Lenkiją arba į kitus Lietuvos miestus.

Dauguma žydų namų per karą sudegė. Išliko vos šeši ar septyni namai. Tai buvęs rabino namas, mūrinis buvusios kepyklos pastatas, vadinamas „Krem­liumi", ir keli kiti namai. Juose gyvena jau šiandienos vištyčiokai, kurie net neįtaria apie šių namų buvusių gyventojų tragediją, apie jų kultūrą ir tradicijas, jų svajones ir likimus.

Žydų tautą šiandien primena tik sinagogos likučiai, senosios ir naujosios žydų kapinės bei paminklinis akmuo masinių žudynių vietoje. Šie paminklai tarsi sako, kad prie mūsų miestelio ištakų stovėjo ir žydai vištyčiokai. Jie buvo neatskiriama mūsų krašto gyvenimo dalis, su mūsų proseneliais ir seneliais dalijosi duona, vandeniu, druska ir oru.

Susipažinus su istorine miestelio praeitimi ir jo prarastosios dalies - žydų-gyvenimu, papročiais ir tradicijomis, mums atrodo, kad mūsų karta labai daug prarado. Šiandien skurdesnis ir mūsų gyvenimas, ir kultūra, menas, ir tradici­jos. Mes jaučiame ne tik nuoskaudą, bet ir atsakomybę už šią siaubingą trage­diją. Tokio siaubo, kokį teko patirti žydų tautybės žmonėms, nelinkėtume nie­kam. Tegul tai niekados nepasikartoja.

Kasmet Žydų genocido dieną mes, Vištyčio P. Kriaučiūno vidurinės mo­kyklos mokiniai, pagerbiame žydų vištyčiokų aukas uždegdami žvakutes ant Ilgojo kalno ir vienišose, niekieno nelankomose žydų kapinaitėse. Tegul šios liepsnelės sušvelnins mūsų prosenelių ir senelių kaltę, kad jie negalėjo apginti nekaltųjų.

Rašinyje panaudoti J. Agliniškienės, E. Aleknavičienės, J. Baltrūno, S. Balkevičiaus, V. Debesaitienės, A. Gutauskienės, A. Meškaičio, K. Meškaitienės, V. Mickevičienės, T. Saukaitienės, K. Vaičekausko, J. Vasiliausko ir Č. Vyzo pasakojimai.

1 dalis

šaltinis ---> http://vistytis.puslapiai.lt/files/zydai_vistyciokai.pdf

Atnaujinta Šeštadienis, 03 Sausis 2015 09:12  
Mes turime 64 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6849737
Per miško sniegynus – žvėrių takais

  – Tai – pati pradžia, kuria prasidės visas žygių ciklas. Niekaip nesitikėjome, kad sulauksime šitokio gausaus dalyvių būrio, ir labai smagu, kad pradžia buvo tokia pavykusi. Saugomose teritorijose propaguojama rengti pažintinius žygius, tad rengiamės tai daryti ir toliau, juolab kad iškart sulaukėme gražių atsiliepimų ir prašymų panašių renginių organizuoti dažniau. Taigi kitas mūsų žygis numatomas pavasarį, kai pabus gamta, sugrįš paukščiai. Maršrutas turėtų būti kitokiose vietovėse: bus jau ne tik miško, bet ir atviresnių vietų, kalvų, – žadėjo vyr. specialistė kraštotvarkininkė E. Panitauskaitė.


Banners