VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

* Vištyčio didysis akmuo

Email Spausdinti PDF

Stovis buvo įvertintas kaip gana geras, nors riedulys turi įtrūkimų ir nuskaldytų vietų. Viršuje, atokesnėje nuo plento riedulio paviršiaus dalyje yra išlikę skaldymo pėdsakai: eilutė iškapotų skylių, kurių septyniose tebėra sukalti jau surūdiję geležiniai strypai (pleištai). Artimiausiame prie plento riedulio gale matosi dar viena linija su iškapotomis skylėmis, kurių penkiose vietose taip pat stirkso suvaryti geležiniai strypai (pleištai). Riedulio skaldymui skirtų visų šių skylių kiekvienos skersmuo siekia iki 2 cm. Kas ir kada šitokiu būdu bandė akmenį suskaldyti, nebežinoma. Žemė, kurioje guli Vištyčio akmuo, 1935 metais priklausė Albertui Boskartui.


Tautosakinės, kraštotyrinės, istorinės žinios

Pasakojama, kad šis stambus riedulys kadaise buvo laikomas šventu, stebuklingu, todėl senovėje prie jo žmonės melsdavosi, jis buvęs aukuru (pagonybės laikų aukuro vieta - viršuje esantis didesnis įdubimas), ant kurio degusi amžinoji ugnis ir būdavo aukojamos aukos dievams. Akmens viršuje yra keletas ir mažesnių įdubimų - tai velnio pėdos nuo tada, kai senovėje jis ant to akmens tupėjęs. Riedulio viršuje esanti didžioji dubuma kurį laiką buvo vadinama ir Šventos Marijos pėda. 1935 metais Aleksandras Tarasovas yra užrašęs tokią legendą. Pasakojama, kad ant akmens kada tai sėdėjęs velnias ir verkęs. Yra žymės velnio pėdų ir akmenyje įdubimo, kur riedėję velnio ašaros. Velnio ašaros duburyje niekada neišdžiūdavę. Stebuklingosios velnio ašaros gydę žmones nuo įvairių ligų, ypač nuo apakimo. Daug žmonių, pavilgę ir išplovę akis velnio ašarom, praregėdavę. Vieną kartą apspango dvarponio šunytis, kurį jis norėjęs tomis velnio ašaromis pagydyti. Bet kai tik šunelį tose ašarose išmaudęs, vanduo nustojo gydomosios galios. Ir nuo to laiko vasarą duburyje vanduo išdžiūsta ir negydo. Apie Vištyčio akmenį yra žinomi dar du legendos variantai, užrašyti Vištyčio vidurinės mokyklos kraštotyros būrelio narės Vilkaitytės pagal P.Vilkaitienės (gim. 1916 m.) pasakojimą. Štai vienas jų. Senais laikais tolimame Lietuvos kampelyje buvęs miestelis Torn (dabar Vištytis). Tuomet čia nebuvo nei ežero, nei kalnų, nei akmenynų. Kartą seniausia Torno gyventoja susapnavo sapną - velnias žada paimti daug sielų. Išgirdę tai, gyventojai nutarė statyti naują bažnyčią. Kai ši buvo beveik baigta, apie tai sužinojo nelabasis. Labai užsirūstinęs jis nuskubėjo į Anykščius pas Puntuką ir paprašė, kad leistų į kelionę su juo savo sūnų Puntukėlį. Šiam sutikus, velnias patenkintas išskubėjo atgal. Bet neprinešus Puntukėlio 1 km iki Torno, užgiedojo gaidys. Velnias, metęs Puntukėlį, spruko atgal. Puntukėlis nukrito, o nuo trenksmo visi akmenys iškilo į žemės paviršių. Velnias taip skubėjo, kad ten, kuri jis bėgo, žemė įdubo. Nuo to laiko apie Torną atsirado daubos, kalvos ir daugybė akmenų.

1935 metais Kauno miesto savivaldybės atsiųsti darbininkai akmenskaldžiai norėjo Vištyčio akmenį suskaldyti, o hitlerinės okupacijos metais buvo bandyta jį susprogdinti.

Tipas: riedulys

Sinonimai: Didysis, Puntukėlis, Stebuklingas, Vištyčio
Adresas: Marijampolės aps., Vilkaviškio r., Vištytis, Nebūtkiemo k.
Dabartinis apsaugos statusas: geologinis gamtos paminklas
Dabartinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 2000

• Pradinis apsaugos statusas: republikinės reikšmės geologijos paminklas

• Pradinio apsaugos statuso paskelbimo metai: 1964

• Priklausymas kitiems paminklams: archeologijos paminklas, 1972

• Priklausymas saugomai teritorijai: Vištyčio regioninis parkas

• Sudėtis: Mikroklininis granitas su biotitu

• Unikalumas: ŠEŠTAS PAGAL DYDĮ ŽINOMAS RIEDULYS LIETUVOJE

• Aprašė: A.Linčius, 1989

ilgis plotis aukštis perimetras

7.10 m 4.74 m 4.01 m 16.86 m

Objekto būklė

Stovis1989.09..20. buvo įvertintas kaip gana geras, nors riedulys turi įtrūkimų ir nuskaldytų vietų. Viršuje, atokesnėje nuo plento riedulio paviršiaus dalyje yra išlikę skaldymo pėdsakai: eilutė iškapotų skylių, kurių septyniose tebėra sukalti jau surūdiję geležiniai strypai (pleištai). Artimiausiame prie plento riedulio gale matosi dar viena linija su iškapotomis skylėmis, kurių penkiose vietose taip pat stirkso suvaryti geležiniai strypai (pleištai). Riedulio skaldymui skirtų visų šių skylių kiekvienos skersmuo siekia iki 2 cm. Kas ir kada šitokiu būdu bandė akmenį suskaldyti, nebežinoma. Žemė, kurioje guli Vištyčio akmuo, 1935 metais priklausė Albertui Boskartui.

Atnaujinta Trečiadienis, 09 Vasaris 2011 07:38  
Mes turime 100 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6605792
Naktį griežles stebėjusiam N.Paškauskui teko teisintis prieš pareigūnus.

 

   Štai neseniai su mūsų parko ekologu atvažiavę stebėti griežlių sustojome, žiūrime – kažkoks nedidelis padaras žolėje bėginėja. Čia pat išlindo antras, trečias... Įsižiūrėjome – ogi lapiukai! Matyt, motina buvo palikusi vaikus ir ištraukusi į medžioklę. Keisčiausia, kad matydami automobilio žibintų šviesas lapiukai ėmė bėgti link mūsų. Kai pamačiau atskuodžiantį žvėrelį, vos spėjau pakelti koją – atlėkęs lapiukas tik brūkštelėjo man per kulną, tada atsitrenkė į automobilio ratą ir apsivertė kūlvirsčiu. Žiūrėjome su kolega akis išpūtę – pirmą kartą gamtoje iš taip arti matėme lapes. Dar pasijuokėme, kad nesunkiai galėtume susirinkti visus tris ir parsivežti namo – taip drąsiai jie su mumis „bendravo“. Bet, žinoma, neėmėme, palikome pievoje laukti motinos.


Banners