VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

* Vištyčio vėjo malūnas

Email Spausdinti PDF

Photobucket Miestelyje Jonas atidarė parduotuvę. Be to, kaip ir dalis to meto vištyčiokų vertėsi kontrabanda (iš Vokietijos per sieną gabendavo spiritą, įvairius gėrimus, eterį ir kt.). Susikrovęs šiokį toki kapitalą, Jonas Kanapkis nusprendė statyti malūną. Nusipirko hektarą žemės ir pradėjo statybą. Medžio pirko iš vietinių gyventojų, vėliau isigijo savo miško. Statyba daug kainavo, ir savų pinigų neužteko. Turėjo skolintis iš Vištyčio žydų ir kitų turtingesnių miestelio gyvventojų. Malūnui reikalingus įrengimus (valcus, motorus ir kitus) Jonas Kanapkis parsivežė iš Vokietijos.


Vištyčio vėjo malūnas

Malūnai Vištytyje

Vištytyje ant Ilgojo kalno tebestovi iki šių dienų išlikęs vėjo malūnas, vienintelis Vilkaviškio rajone. Malūnas pastatytas 1925 m. Jo savininkas buvo Jonas Kanapkis todėl ir malūną vištytiečiai dažnai vadina Kanapkio malūnu. Jonas Kanapkis gimė apie 1890 metus. Augo neturtingoje šeimoje ir anksti mirus motinai, jam teko tarnauti pas svetimus žmones. Tarnaudamas Lenkijoje, susirado darbą prie vandens malūno, nes nuo mažų dienų domėjosi malūnais.

Apsigyvenęs Vištytyje, vedė Marijoną Glaveckaitę, kuri būdama 12 metų sugrįžo su tėvais iš Anglijos. Miestelyje Jonas atidarė parduotuvę. Be to, kaip ir dalis to meto vištyčiokų vertėsi kontrabanda (iš Vokietijos per sieną gabendavo spiritą, įvairius gėrimus, eterį ir kt.). Susikrovęs šiokį toki kapitalą, Jonas Kanapkis nusprendė statyti malūną. Nusipirko hektarą žemės ir pradėjo statybą. Medžio pirko iš vietinių gyventojų, vėliau isigijo savo miško. Statyba daug kainavo, ir savų pinigų neužteko. Turėjo skolintis iš Vištyčio žydų ir kitų turtingesnių miestelio gyvventojų. Malūnui reikalingus įrengimus (valcus, motorus ir kitus) Jonas Kanapkis parsivežė iš Vokietijos.

Vėliau Kanapkiai prie malūno pasistatė trobas. Darbo malūne netrūko. Žmonės atvažiuodavo malti grūdų ne tik iš Vištyčio, bet ir tolimesnių kraštų. Kartais savo eilės reikėdavo laukti net kelias paras. Tada šeimininkai žmones suguldydavo virtuvėje, o išalkusiems pasiūlydavo užvalgyti. Kanapkiai augino tris sūnus: Bronių, Kazimierą ir Algirdą. Vėliau nusipirko dar kitą ūki Bartninkų valsčiuje, Skroblų kaime su 8 ha žemės. Malūno savininkai tais laikais buvo laikomi turtingiausiais Vištyčio gyventojais. Niekas neturėjo tokių puikių arklių ir špacierogių". Marija Kanapkienė buvo gražiausiai pasipuošusi Vištyčio ponia.

Užėjus sovietų valdžiai, viskas pasikeitė. Malūnas buvo nacionalizuotas. Senieji Kanapkiai išsikėlė gyventi į Bartninkų valsčių, o jų sodyboje šalia malūno apsigyveno sūnus Algirdas su žmona Janina. Po kiek laiko į savo namus Vištytyje sugrižo ir senasis Kanapkis. Malūnas jau priklausė pramkombinatui. Valdžia leido pasiremontuoti malūną ir dirbti jame sūnui Algirdui ir Mykolui Černiauskui. Kai susikūrė kolūkis ir malūną perėmė iš pramkombinato, tai dirbti malūne vėl buvo paskirtas senasis J. Kanapkis vietoj M. Černiausko. Malūnininkas gerai sugyveno su vietine rusų valdžia, padėjo jiems maistu, tai tokiu būdu pavyko išsigelbėti nuo ištrėmimo į Sibirą.

Tačiau malūnas jau buvo kitoks nei anksčiau. Sparnai tapo nereikalingi. Buvęs savininkas pats juos nulupo ir supjaustė į malkas. Sparnų ir vėjo darbą atliko traktorius, pastatytas malūno viduje. Liko tik vieni valcai, nes antruosius valcus išmontavo ir išvežė kažkur už Vilkaviškio. Malūne šeimininkavo svetimi žmonės, o greta jų buvo leista dirbti ir buvusiam savininkui. Reikėjo ne tik malti, bet ir išrašinėti kvitus ir rinkti duoklę, taip vadinamą „biralinę“. Surinktą „biralinę“ kiekvieną mėnesį veždavo priduoti į Kybartus. J. Kanapkis malūne dirbo, kol leido sveikata. Vėliau jį pakeitė sūnus Algirdas, o jo žmona išrašinėjo kvitus.

Kurį laiką malūnas stovėjo ant kalno niekam nenaudingas. 1978 m. jame įkurtas Vištyčio etnografinis muziejus. Eksponatus rinko Vištyčio vidurinės mokyklos moksleiviai, dalį vertingų daiktų iš savo fondų į šį muziejų buvo perkėlęs Vilkaviškio kraštotyros muziejus.

Po Lietuvos nepriklausomybes atkūrimo 1992 metais malūnas Kanapkiams buvo grąžinta, kaip jų nuosavybė. Etnografinis muziejus nustojo veikęs. Visi eksponatai buvo išvežti į Vilkaviškio krašto muziejų (direktorė G. Karalienė).

Malūnininkas Jonas Kanapkis mirė 1970 metais, jo žmona Marija - 1977 metais. Nebėra gyvųjų tarpe J. Kanapkio visų trijų sūnų: Broniaus, Kazimiero ir Algirdo. Malūnas dabar priklauso likusiems gyviems giminaičiams. Jono Kanapkio marti Janina Kanapkienė, likusi gyventi viena savo uošvijoje šalia malūno, leidžia norintiems jį apžiūrėti. Vėjo malūnas, kadaise buvęs Vištyčio puošmena (kaip ir gražuolis Vištyčio ežeras), dabar pamažu nyksta. Tai technikos paminklas.

Pasakojo Janina Kanapkienė, malūniuko J. Kanapkio marti, gim. 1925 metais, gyvenanti Vištyčio kaime.

parengė Rima Gagienė

Legenda ką mena senasis Vištyčio malūnas

Tai buvo žiloje senovėje. Ežero bangos ramiai plakėsi į krantą. Žuvėdrų klyksmas kasdien žadindavo vištytiečius iš saldaus miego. O buvo taip...

Vieną rytą prie ežero, po varginančio darbo, saldžiai snaudė milžinas Kalniūnas. Vėjas gainiojo paežerės smėlį. Vargšelis net nepajuto, kad smėlis ėmėm semti jo akis ir ausis, veržtis per nasrus. Milžinas iš skausmo pašoko ir puolė bėgti. Judeti buvo be galo sunku. Keletą žingsnių paėjęs nusičiaudėjo. lš jo nasrų ir ausų, kaip iš garo katilo, pasipylė smėlio kalnai. lr taip Vištytyje atsirado Ilgasis kalnas.

Anksti rytą Žmogelis, pamatęs kalną, sumanė pastatyti malūną. Ne bet kokį bet kuris naudą žmonėms neštų. Daug triūso ir prakaito išliejo žmonės, bet malūnas išaugo kaip milžinas ir ėmė kovoti su vėjais. Pro ši malūną palauke vingiavo geležinkelis. Dieną ir naktį jis klausėsi ratų dundesio. Ratai sukeldavo vėją ir jam neleisdavo užmigti. Slinko metai, nuo alinančio darbo pavargo malūno širdis. lr štai vieną nakti dangų apglėbė tamsūs, gauruoti debesys. Kirto žaibas elektrine rykšte. Malūnas pajuto neapsakomą skausmą. Sudejavo senelis. Palinko jo galva, nupuolė rankos. Ir tada jis skaudančia savo širdimi suprato.

Viskas ... Bet metai ėjo, malūnas dar ir dabar rymo. Kai vėjas sustaugia, girdim jo aimaną senųjų gerųjų laikų.

Legendą sukūrė Vištyčio P. Kriaučiūno vid. mokyklos 3 klasės mokiniai

Janina Kanapkienė prisimena daug nutikimų. Pateikiame kelis jos pasakojimus.

Vieną kartą pamatėme, kad ateina didelis debesis, o stiprus vėjas niekaip nepagauna viršuje esančios vintrozės. Reikia skubiai lipti ant paties malūno viršaus. Elektros tada nebuvo, tai užsižibinę Iikterną išbėgome prie malūno. Mano uošvis ir vyras malūną "vaktavo" kaip savo akį. O aš labai bijojau lipti į viršų, tai jis mane vis prilaiko, ir abu užlipome.

Abu sukibom laikyti, vėjas pagavo vintrozę, ėmė ūžti ir sukti malūno sparnai nepagautų vintrozės, tai pradėtų sukti į priešingą pusę. Jeigu sparnai pradėtų suktis atbulai, tai sudegintų malūną. Dėl to reikėdavo labai "vaktuoti". Vieną sykį abu vyrai buvo kalvėje, kai išgirdau, kad atūžia vėjas ir atgena didelį debesį. Pamačiau, kad sparnai pradėjo suktis atbulai. Užbėgusi ant kalno pradėjau " šaukti, kiek gerklė" leidžia. Gerai, kad vyrai išgirdę suspėjo laiku sugrįžti. Vieną sykį, kai dar malūnas buvo su sparnais, mudu su vyru sėdėjom kambary ir kalbėjomės.

Ėjo turbūt 1956 metai. Staiga išgirdom, kad stipriai nugriaudėjo perkūnas ir žaibas trenkė tiesiai į malūno sparną. Vyras, pažiūrėjęs pro langą, pamatė, kad malūne dega šviesa. Pagalvojom, kad vagys. Prikėlėm uošvius ir nubėgom prie malūno. Atrakinę malūną pamatėm, kad jau liepsna eina iki paviršiaus. Tąsyk suspėjom užgesinti. Pasirodo, perkūnas trenkė tiesiai į malūną.

Daug kraupių istorijų mena senasis Vištyčio malūnas. Jam teko būti pačių žiauriausių to krašto žudynių liudytoju. Malūno savininkas Jonas Kanapkis iš savo malūno matė, kaip ant Ilgojo kalno sušaudė žmones.

Parko darbuotojai įvertinti malūno būklę buvo pakvietę specialistus iš Kulturos paveldo centro ir iš Rumšiškių liaudies buities muziejaus. Specialistų nuomone, ir malūnas ir malūnininko namas turi istorinę, techninę, technologinę, architektūrinę ir kraštovaizdinę vertę, todėl siūlomi įrašyti į LR Nekilnojamų kultūros vertybių registrą. Prieš keletą mėnesių gavome raštą, kad įrašymo procedūra jau pradėta.

Į šį registrą taip pat siūloma įtraukti ir Vištyčio aliejinę.

Pagal Janinos Kanapkienės pasakojimą parengė vyr. kultūrologė Rima Gagienė

Malūnai Vištytyje


Atnaujinta Pirmadienis, 19 Kovas 2012 21:17  
Mes turime 49 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 5437110
Vyro šaknų paieškos amerikietę nuvedė į Vilkaviškio rajoną

   Klausant Annos pasakojimų iš karto kyla klausimas, kodėl ji, būdama amerikiete, jaučia tokią didžiulę trauką ir prieraišumą Lietuvai bei yra pasiryžusi kuo daugiau sužinoti apie jos vyro protėvius, gyvenusius Lietuvoje. Pasak Annos, domėtis jos vyro genealogija labiausiai ją paskatino dėkingumo ir pagarbos jausmas savo uošviui lietuviui. „Su savo vyro tėčiu praleisdavau ištisas valandas ir ilgus vakarus klausydama jo šeimos istorijos, kuri mane labai sudomino ir sujaudino. Visus jo pasakojimus užsirašydavau į savo užrašų knygelę ir bandydavau atsekti tam tikrus šeimos ryšius“, – prisimena Anna.



Banners