VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

* Apie knygnešį Petrą Mikolainį pasakoja jo brolis Stasys

Email Spausdinti PDF

Photobucket 1890 metais knygnešį, einantį per sieną, prie Vištyčio ant muitinės sulaikė policininkai. Kratos metu ant kojų blauzdų buvo rasta apvynioti „Varpo“ ir „Aušros“ laikraščiai. Petras Mikolainis buvo uždarytas į Vištyčio kalėjimą. Kalėjimas buvo senam pastate, netoli bažnyčios, ten, kur dabar stovi mokyklos bendrabutis. Netrukus Vištytyje buvo atlaidai. Mikolainis prašė leidimo išklausyti mišių. Jam buvo leista atlaidų metu eiti į bažnyčią. Čia jis, peršokęs šventoriaus tvorą, per žydų kapines pabėgo į Vokietiją (Rytų Prūsiją).


PETRAS MIKOLAINIS



Apie knygnešį Petrą Mikolainį pasakoja jo brolis Stasys (gimęs 1902 m.)

Petras Mikolainis gimė 1868 gegužės 26 d. Čižiškių kaime Vištyčio valsčiuje. Mokyklą lankė tik vieną žiemą Vištytyje.

Būdamas 18 metų amžiaus, jis pradėjo užsiiminėti caro valdžios uždraustos lietuviškos spaudos gabenimu į Lietuvą. Tai buvo lietuviškos maldaknygės, elementoriai, laikraščiai „Aušra“, „Varpas“.

Petras sugalvodavo visokių būdų, kaip platinti draudžiamą literatūrą. Nekartą važiuodamas į atlaidus su Vištyčio klebonu, jis padėdavo knygas po sostu, o nuvažiavęs į vietą, niekam nematant, išsiimdavo. Važiuodavo į Gražiškius, į Pajevonį, Alvitą ir kitur.

Mikolainis gabendavo uždraustas knygas ir į Vilkaviškį. Kartą važiavo jis į Vilkaviškį ir pamatė, kad netoli miesto, ten, kur yra kapčius, stovi zemskiai ant kelio ir krečia visas padvadas (vežimus). Mikolainis pagalvojo, kad, jeigu jis važiuos pirmyn, vežime darys kratą ir ras uždraustą literatūrą. O jeigu grįš atgal, zemskiai ims vytis. Tada jis paliko savo padvadą ir nuėjo pas zemskius, kurie susistabdę tikrino prieš jį važiavusius vėžimus. Mikolainis paprašė, kad zemskiai iškrėstų jį be eilės, nes važiuoja daktaro ir labai skuba. Žandarai numojo ranka ir liepė važiuoti. Knygnešiui tik to ir tereikėjo.

Knygas platinti jam padėjo Ieva Zemelaitė, Pumeris ir kiti vietiniai žmonės.

1890 metais knygnešį, einantį per sieną, prie Vištyčio ant muitinės sulaikė policininkai. Kratos metu ant kojų blauzdų buvo rasta apvynioti „Varpo“ ir „Aušros“ laikraščiai. Petras Mikolainis buvo uždarytas į Vištyčio kalėjimą.

Kalėjimas buvo senam pastate, netoli bažnyčios, ten, kur dabar stovi mokyklos bendrabutis. Netrukus Vištytyje buvo atlaidai. Mikolainis prašė leidimo išklausyti mišių. Jam buvo leista atlaidų metu eiti į bažnyčią. Čia jis, peršokęs šventoriaus tvorą, per žydų kapines pabėgo į Vokietiją (Rytų Prūsiją).

Kadangi Mikolainis turėjo dar daug reikalų Lietuvoje, tai, įsigijęs pasą Jankaus pavarde, jis vėl perėjo sieną Šakių apskrityje. Atlikęs reikalus, grįžo į Prūsiją, bet Vištytyje daugiau nesilankė. Gyvendamas Tilžėje, Mikolainis vėl organizavo lietuviškos spaudos gabenimą per sieną.

Teko girdėti, kad Vilniuje žydas Mauderodė turėjo didelį knygyną. Kai buvo uždrausta lietuviška spauda, knygyno savininkas kreipėsi į caro valdžią, prašydamas leidimo išparduoti knygas, nes kitaip turėsiąs labai daug nuostolių. Leidimą jis gavo. Pasakojo, kad tas knygas nupirkę knygnešiai perdavė į Tilžę, ten perspausdindavo ir slaptai gabendavo į Lietuvą.

1896 metais Mikolainį suėmė vokiečių valdžia ir įsakė per 24 valandas išvykti iš Rytų Prūsijos. Iš Vokietijos jis nuvažiavo į Prancūziją, o iš ten emigravo į JAV ir apsigyveno Niujorke. Penkis metus Mikolainis dirbo „Vienybės“ laikraščio redaktoriumi. Dešimt metų dirbo emigracijos agentu, t.y. surinkdavo į JAV atvykusius lietuvius. Gyvendamas Amerikoje išleido lietuviškų knygų, elementorių. Palaikė ryšius su V.Kudirka. Mokėjo keletą kalbų.

Paskutiniais gyvenimo metais P.Mikolainis dirbo notaru. Lietuvos valdžia buvo apdovanojusi P.Mikolainį Gedimino ordinu (red.pastaba – Lietuvos Prezidento 1933 metų gegužės mėn.aktas, patvirtinąs, kad „p. Petras Mikolainis už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino garbės ženklu“), kurį nusiuntė į Ameriką.

Buvęs knygnešys mirė Niujorke 1934 m. Prieš mirtį jis pageidavo, kad kūnas būtų sudegintas, o pelenai atvežti į Lietuvą ir palaidoti Vištytyje. Tačiau prasidėjęs karas sutrukdė artimiesiems įvykdyti knygnešio prašymą. (Red.pastaba – Pasakotojo duktės Aldonos Danilevičienės žodžiais, testamentas buvo užkastas į žemę metalinėje dėžėje, kai pokario metais jų šeimai grėsė trėmimas. Grįžę iš Sibiro rado namus išdraskytus. Pamiršo, kurioje vietoje buvo užkasę, ieškojo, bet iki šiol testamento neradę).


Stasio Mikolainio pasakojimą užrašė Rolandas Katkus, IX klasės mokinys, 1975 m.

Nuotraukos iš Vitalijos Dambrauskaitės archyvo

šaltinis ]] ---> www.spaudos.lt


Atnaujinta Antradienis, 08 Vasaris 2011 13:14  
Mes turime 182 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6298098
Trijų sienų susikirtimas 1936, 1999 ir 2015 m.

   Sankirtoje susikerta trijų valstybių – Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos – sienos. Ji yra 3 km į pietus nuo Vištyčio ežero. Lietuvos, Lenkijos ir Kryžiuočių ordino siena prie Vištyčio ežero buvo nustatyta Melno sutartimi dar 1422 metais. Ši, pirmoji, Lietuvos siena yra viena seniausių ir stabiliausių sienų Europoje. Ji nuo 1422 iki 1525 metų buvo Kryžiuočių ordino siena, vėliau ji nustatė Prūsijos hercogystės, Prūsijos karalystės, o nuo 1871 iki 1945 metų – Vokietijos ribas. Kitoje pusėje nuo 1422 iki 1795 metų buvo Lietuva ir Lenkija, o carinės okupacijos laikotarpiu 1795–1916 metais – jau Rusija.



Banners