VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

* Sakralinis menas Vištyčio Švč. Trejybės bažnyčioje

Email Spausdinti PDF

Varpas pakabintas rytiniame bažnyčios bokšte. Proporcijos, dekoras barokiniai, struktūra įprastinė. Viduriniojoje juostoje, kuri nuo ornamentuotų atribota reljefiniais rumbeliais, įrašyta: "IN HONOREM SACRO SANCTA TRINITATIS". Ant varpo apatinio graižo gaubtinės yra antrasis užrašas: "ME FVDIT GEORGIVS BERNHARDVS KINDER REGIOMONTI ANNO 1730". Tai antrasis ligšiol Lietuvoje žinomas įžymiojo Karaliaučiaus liejiko G. B. Kinderio kūrinys (kitas yra Mažeikių rajone, Pikelių bažnyčioje; jis datuotas 1738 metais). Varpas pasižymi monumentalia forma, išraiškingu siluetu, stilingu dekoru.



Sakralinis menas Vištyčio Švč. Trejybės bažnyčioje

Švč. Trejybės bažnyčia



Vištyčio miestelis įsikūręs Vištyčio ežero šiauriniame krante, 20 km. į pietus nuo Kybartų, 40 km. į pietvakarius nuo Vilkaviškio. 1566 m. pastatyta bažnyčia. Karalius Zygimantas Augustas jai skyrė Nabūtkaimio kaimą su 6 valakais žemės. 1570 m. įsteigta parapinė mokykla. 1658 m. bažnyčią apiplėšė Prūsijos kareiviai. 1700 m. balandžio 21 d. bažnyčio vizitacijos akte pažymėta, kad bažnyčia sudegusi, jos vietoje yra laikina pastogė. 1723 m. Vištyčio seniūnas Kristupas Puzinas pastatė naują medinę bažnyčią.

1736 m. įkurta jėzuitų misija, tvarkiusi ir parapijos reikalus. 1829 m. parapijos ir valstybės lėšomis pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. 1883 m. Vilkaviškio apskrities inžinierius Lučinskis parengė bažnyčios padidinimo projektą, kuris, prieš pradedant statybą 1885 m., buvo kiek pakeistas.

1885-1887 m. klebono Antano Šukviečio iniciatyva parapijiečių lėšomis bažnyčia padidinta: pristatyta presbiterija su zakristijomis, dvi koplyčios ir bokštas. 1887 m. bažnyčią konsekravo pavyskupis Juozapas Oleka.

Per Antrąjį pasaulini karą bažnyčia apgriauta, po karo kelis kartus remontuota. 1993 m. sutvarkytos grindys. Bažnyčia stovi miestelio centre, netoli aikštės, pagrindiniu fasadu atgręžta į pietryčius. Šventorius netaisyklingos formos, aptvertas akmens mūro tvora su originaliais plytų mūro vartais.

Bažnyčia vienbokštė, vienanavė, halinė. Statyta iš akmens ir raudonų plytų, netinkuota. Planas - dvigubo kryžiaus formos, su pusapskrite apsida. Bažnyčios architektūra eklektinė su vyraujančiomis orderinėmis formomis. Dekoratyvumo jai teikia akmens mūro bei skaldos faktūros derinimas su raudonų plytų detalėmis ir baltais tinko apvadais.

Pagrindinis fasadas simetriškas, su išsikišusiu trijų tarpsnių bokštu. Bokšto ir fasado kampus žymi piliastrai. Dvivėrės portalo durys ir pusapskritis langas apjuosti bendru tinko apvadu, virš jo-apskritas langelis su kryžiais šonuose. Antrasis bokšto tarpsnis kiek žemesnis, su arkine baltai tinkuota niša, kurioje patalpinta skulptūrėlė; tarpsnio kampus žymi piliastrai, viršų juosia siaura frizą atskirianti trauka. Viršutinis bokšto tarpsnis siauresnis, aštuonkampio plano; jo plokštumos padalintos stačiakampėmis nišomis bei arkinėmis akustinėmis angomis; viršų vainikuoja trikampiai frontonėliai.

Šoniniuose fasaduose išsiskiria akmens mūro koplyčių bei zakristijų tūriai, vainikuoti trikampiais frontonais, kurių timpanus puošia maži apskriti langeliai su baltais tinko apvadais; navos langai su pusapskritėmis arkomis apjuosti baltais tinko apvadais. Zakristijų langai išdėstyti aukštais ir apjuosti bendru tinko apvadu. Interjere dominuoja vientisa halės erdvė, kurią su šoninėmis koplyčiomis jungia arkinės angos. Vargonų chorą laikantys stulpai taip pat sujungti arkomis, choro sienelė aklina. Sienų plokštumas horizontaliai dalija trauka ir juosia profiliuotas karnizas. Yra trys mediniai altoriai: didysis - neoklasicistinių formų, puoštas orderio elementais, šoniniai - neogotikiniai.
M. Rupeikienė


1. LVIA. F. 694. Ap. 1. B. 3972.
2. MAB RS. F. 255. B. 881.
3. VUB RS. F. 102. B. 379.
4. Kviklys B. Lietuvos bažnyčios. 7: /1. Chicago. 1982. p. 342-344. 5. Kviklys B. Mūsų Lietuva. 7: /Il. Boston. 1966. p. 397-388.
6. Lietuvių enciklopedija. 7: XXX/ĮI; Boston. 1966. p. 363-365.
7. Misius K., Šinkūnas R. Lietuvos katalikų bažnyčios. ĮI; 1993. p. 515-516.
8. Mikolainis P. Vištytis... // Vienybė lietuvninkų. 1893 01 11. NI: 2. p. 19-20.
9. p. A. (Augustaitis). Seinų dijecezijos bažnyčių monografija // Vadovas. 7: lX. NI: 35. 1911. p. 270.
10. Totoraitis J. Sūduvos Suvalkijos istorija. K. 1938. p. 529-532.
11. Vištytis/Žiburėlis. 1927. NI: 2. p. 22.



SAKYKLA

XIX a. pab. Medis, staliaus darbai, drožyba, polichromija. Tribūnos h 120, plotis (iki sienos) 155, gylis 120.

Sakykla yra kairiojoje navos pusėje, prie sienos, šalia presbiterijos, priešais kitapus navos esančią krikštyklą. Sakyklą sudaro tribūna, laiptinė ir stogelis-baldakimas. Tribūna šešiabriaunė, rėminės įsprūdinės konstrukcijos: karkasas apipavidalintas stilizuotais piliastrais, įsprūdose arkų formos perspektyviniuose rėmuose aplikuoti keturių evangelistų su tradiciniais atributais reljefai.

Tribūnos apačia turi šešiabriaunės kabančios konsolės su tekinto medžio žiedų įsodu formą. Viršuje tribūnos kompoziciją užbaigia laužytos konfigūracijos karnizas, kurio tąsą sudaro laiptinės turėklo profiliuota atrama. Gana išradingai įgaubtas tribūnos linkis, siejantis jos ir laiptinės tūrius.

Sakykla turi ilgą, aukštą, kampuotą laiptinę, kuria iš presbiterijos lipama į tribūną. Laiptinės atramos plokštumas skaido aplikuotų siaurų plytelių dekoras, primenantis arkadą. Virš tribūnos, prie navos, pritvirtintas šešiakampis smailėjantis stogelis-baldakimas, kurio viršūnėje stovi šv. Mykolo Arkangelo statulėlė su įprastiniais atributais (liepsnojančiu kalaviju ir svarstyklėmis), 0 stogelio palubėje, centre, įkomponuotas Šv. Dvasios balandis.

Pagrindinių architektūros tūrių santykis šioje sakykloje nuosaikus, aiškus, kelia solidų įspūdį, kurį pabrėžia ir koloritas: rusva, gelsva, ochros spalvos. Aplikuotieji medžio reljefai - balti. Baltai nudažyti ir smulkūs drožiniai: horizontalios girliandos ant tribūnos parapeto bei stogelio pakraščiuose, reljefinės voliutos jos kampuose. Nestiliniai drožiniai, puošiantys baldakimą, tribūną ir laiptinę ("vazelės", ažūras, voliutos) - taipogi šviesių atspalvių. Sakykla nėra vieno stiliaus; jos visuma artimiausia neobarokui. Ji vertintina kaip gana tipiškas, geros kokybės vietinių medžio meistrų kūrinys.
A. Aleksandravičiūtė



KRIKŠTYKLA


Nežinomas autorius. Po 1836 m. Paveikslas XIX a. pab.-XX a. pl: Medis, metalas, smiltainis, mūras; drožyba, staliaus darbai, polichromija. 420x 250 x 120, indoh 170, 75.

Krikštykla irengta šalia presbiterijos, navos dešinėje. Pastebima bažnyčios interjere. Nuo kitų tokios paskirties irenginių skiriasi savo kompozicija, struktūra. Įrengta ant mūrinio, priekyje pusračiu išlenkto ir nesudėtingai profiliuoto paaukštinimo.

Taurės pavidalo švęsto vandens indas stovi šio paaukštinimo centre, o jo gilumoje yra įrenginys, kuris įrėmina tapytą paveikslą "Jėzaus krikštas" ir primena altoriaus retabulą. Visą šį ansamblį, kurį papildo ir vėliau padaryta žvakidė su stambia, per apeigas uždegama žvake, nuo navos erdvės atitveria ąžuolinė neaukšta, lenkta baliustrada. Ji sudaryta iš tekintų baliustrų ir atitinka paaukštinimo priekinio krašto liniją.


Švęsto vandens indo (t. y. būtent krikštyklos) korpusas padarytas iš smiltainio, jo pagrindinės dalys (pagrindas, koja, taurė) viena nuo kitos atskirtos profiliuotais rumbais. Koja paįvairinta statmenais grioveliais. Taurės apačia papuošta metalo indų pukliavimą mėgdžiojančių ilgų išcentrinių reljefinių lapų vainiku. Šonus puošia horeljefinės sparnuotų angeliukų galvutės ir trilapiai festonėliai. Indo dangtis metalinis, lėkšto kūgio formos, užbaigtas suapvalinta profiliuota viršūnėle ir "žemės rutuliu" su kryžiuku. Dangtį pakelia išmoningas prietaisas: ant kronšteino pritaisyta grandinėlė su Šv. Dvasios simboliu - balandėliu.

Paveikslas "Jėzaus krikštas" stačiakampis, viršuje užbaigtas pusapskrite arka. Jo ikonografija ir kompozicija daugmaž tradicinės: peizažo su medžiais fone, pirmajame plane, pavaizduotas į upę įbridęs Jėzus ir ant kranto stovintis šv. Jonas Krikštytojas. Jis kaire ranka pila vandenį ant nuolankiai palenktos Jėzaus galvos, dešine laiko savo atributą - ilgakoti kryželį su kaspinu. Piešinys apibendrintas, dekoratyvus, stipriau pabrėžtos kontūrų linijos. Modeliavimas toninis. Kolorite vyrauja pilkšvos, melsvos spalvos, ryškiau išsiskiria Jėzaus raudonos skraistės plotmė.

Paveikslą įrėminantis ir švęsto vandens indui foną sudarantis "retabulas" sukomponuotas iš vėlyvajam klasicizmui būdingų, tiktai kiek supaprastintų orderinių formų, papildytų kuklia skulptūrine drožyba - riestėmis.

"Retabulo" cokolis aukštokas. Iš jo bendrojo tūrio ryškiau išsiskiria švęsto vandens indą iš šalių flankuojančios vertikalios spintelės, uždaromos siauromis durelėmis. Spintelių viršų dengia plokštės, ant kurių stovi laibos, paveikslą iš šalių rėminančios kolonėlės. Jos savo ruožtu laiko arkinį "retabulo" viršų.

Visą įrenginį vainikuoja kiek pailgintų lotyniškų proporcijų kryžius. Jo stiebą su arka ir kolonėles su spinteles dengiančiomis plokštėmis padeda susieti skulptūrinės riestės ir stilizuoti akantų lapai, santūriai pagražindami visą irenginį. Krikštykla idomiai ir gana darniai sukomponuota, pasižymi savita stiliaus formų interpretacija. Proporcinga, dekoratyvi, turtinanti bažnyčios interjerą.
G. M. Martinaitienė

1. KPC SSSA. Kultūros paminklo DV 3446 pasas.
2. MAB RS. F. 255-877. L. 36.
3. MAB RS. F. 255-883. L. 1.



DVI TRIMITUOJANČIŲ ANGELŲ SKULPTŪROS


Nežinomas autorius XIX a. II pusė. Medis, polichromija. H 80.

Skulptūros užkeltos ant didžiojo altoriaus retabulo pirmojo tarpsnio karnizo kraštinių kampų. Jos neobarokinės, kaip ir retabulas, priderintos prie jo kompozicijos matmenų bei ikonografinės programos. Turi ir provincijos religinei plastikai būdingo primityvumo, kuris šiuos angelus daro savitus, gana žaismingus ir betarpiškus.


Angelai pavaizduoti visu ūgiu, stati. Kiekvienas jų vieną ranką glaudžia prie krūtinės, kita laiko prie lūpų priglaustą trimitą. Trimitai ir patys angelai pasukti i retabulo šonus barokinėms figūroms būdingu kontrapostu. Pozos, rankų, pakeltų galvų judesiai turi barokinio teatrališkumo. Figūros kresnos, jų proporcijos kiek transformuotos. Ypač sustambintos rankos, didokos, lyginant su kūnais, galvos. Veidai suapvalinti, putnūs, jų išraiška indiferentiška.

Formos apibendrintos, dekoratyvios. Dekoratyvumu ypatingai pasižymi angelų tunikų klostes, modeliuotos sąlygiškais grioveliais su aštriomis briaunomis, bei sparnų plunksnos, ornamentuotos grafinėmis linijomis ir primenančios didelius augalų lapus. Skulptūros polichromuotos: angelų veidai, rankos gelsvai rusvi, plaukai rudi, tunikos balsvai žydros. Skulptūros vertingos kaip išraiškingi altoriaus retabulo komponentai. Turi ir savarankišką meninę vertę: yra dekoratyvios, gana emocingos ir veikios.
M. T. Statkutė

1. KPC SSSA. Kultūros paminklo DV 3448 pasas.



Du kryžiai su nukryžiuotojo skulptūromis



Kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, Crucifix. Nežinomas autorius, Lietuva. XIX a. pab.; XX a. 8-9 dešimtmetis. Medis, polichromija. Kryžius 185 x 113, figūros h 103.

Dvi beveik vienodos Nukryžiuotojo Jėzaus skulptūros pakabintos abipus pagrindinių bažnyčios durų. Abiem atvejais ant monumentalaus kryžiaus prikalta po Nukryžiuotojo figūrą. Jų užmerktos akys išreiškia kančią, o taisyklingų bruožų veidai spinduliuoja ramybe. Figūros beveik simetriškos. Jų torsai prigludę prie kryžiaus, keliai bemaž ištiesti. Vienos Nukryžiuotojo skulptūros galva vos palenkta į dešinę, kitos - labiau pasvirusi. Kūno anatomija taisyklinga, modeliuotė plastiška. Perizonijus perkaišytas per virvelę, dvi jo atkarpos (dešinėje ir priekyje) dailiai suklostytos. Išryškinta žaizda Kristaus šone.

Skulptūros polichromuotos, ne kartą perdažytos. Dažų sluoksnis trukdo spręsti apie subtilesnius paviršiaus niuansus. Tarp 1972 ir 1991 m.., kun. klebono Kazimiero Montvilos iniciatyva, sekant meniška Gražiškių bažnyčios Nukryžiuotojo su angeliuku" skulptūra, ir čia buvo pridėta po pseudobarokinį angeliuką su taure, priglausta prie žaizdos Kristaus šone. Tuo pačiu metu buvo perdažytos ir Nukryžiuotojo figūros bei pakeistos lentelės kryžių viršūnėse (vietoj įprasto lotyniško įrašo "INRI" Kristaus monograma užrašyta trimis kalbomis: hebrajų, lietuvių, lotynų).
P. Šinkūnaitė



KIELIKAS



Nežinomas autorius, Varšuva (?) 1873 m. Sidabras, kalstymas, štampavimas, valcavimas, cizeliavimas, graviravimas, auksavimas. Kieliko h 23,5, pėdos (h 13), taurelės (IJ 8,2).

Kielikui būdingos kiek modifikuotos baroko taurių formos ir proporcijos. Indą puošia nevienakilmis dekoras; vyrauja neorokoko ir neobaroko omamentika, bet yra ir neogotikos stiliaus motyvų. Pėda apskrita, stamboka, aukšta. Jos išgaubtas viršus staigiai pereina į statmeną, reljefiniais žiedlapiais dekoruotą įvorę kojelei. Pėdos išorinis kraštas profiliuotas, o gaubtoji dalis apvesta rokailių vainiku ir papuošta iš tokių pat motyvų sudarytais tuščiaviduriais kartušėliais.

Profiliuotą kojelę pagrakština su ja vizualiai susiliejanti pėdos įvorė. Didžiausiąją kojelės atkarpą užima kriaušės pavidalo nodusas, kurio viršutinė pusė dekoruota vynuogių kekėmis ir lapais.

Taurelė nedidelė. Jos dugnas išgaubtas nedaug, sienelės iki pusės aukščio kyla beveik tiesiai, o viršuje - stipriai paplatėja. Daugiau nei pusę taurelės dengia ažūrinė kraitelė. Pastarąją sudaro trijų segmentų arkadėlė, iškelta virš ramunės žiedo pavidalo sostelio, kuris įtvirtintas virš kojelės. Tarp arkučių įterpta po lelijos žiedą, o jose pačiose įkomponuoti Kristaus Eucharistinės aukos simboliai, skirtingai kiekviename iš segmentų. Tai vynuogės, javai ir nendrės.

Ant pėdos pakraščio išgraviruotas lotyniškas dedikacinis įrašas: "Memento animes Joannis + 1873" (Atminimui sielos Jono, mirusio 1873 m.). Ant taurelės ir pėdos, jų pakraščiuose, yra po keletą spaudų, kurių daugumas nudilę ir nebeįskaitomi. Ant taurelės įspausti keturi: du stačiakampiai ir du apskriti, kaitant išdėstyti ženklai. Tik antrame iš kairės stačiakampyje dar įžiūrimas sidabro prabos skaitmuo “84". Ant pėdos spaudų būta daugiau. Dabar matomi tokie: iš kairės - figūrinė, karūną primenanti įdubėlė; apskrita įdubėlė; stačiakampis prabuotojo spaudas, kurį sudaro dvi horizontalia linija perskirtos eilutės, t. y. incialai ,,O. C" viršuje ir data ,“1873“ apačioje; sidabro prabos ženklas su skaitmeniu ,“84" ir beforme iškiluma; stačiakampė įdubėlė.

Įrašas ir spaudai nurodo indo pagaminimo datą ir spėjamą vietą. Nors nei auksakalys, nei prabuotojas dar neidentifikuoti, bet Lietuvos muziejuose esantys panašaus laiko ir tų pačių inicialų prabuotojo dirbiniai pagaminti Varšuvoje.

Kielikas vertingas kaip puošnaus ir stilistiniu požiūriu įdomaus XIX a. II pusės liturginio indo pavyzdys. Jis atspindi dvi XIX a. III ir IV ketvirčių sandūroje taikomojoje dailėje vyravusias stilistines pakraipas – neobaroką (neorokoką) ir neogotiką. Šiuo atveju vyrauja neobaroko stilistika, o įvairiakilmiai dekoro motyvai gerai suderinti, atspindi indo paskirtį.

R. Stankevičienė

XVI-XX a. 1. p. auksakalių dirbiniai. Katalogas. LTSR istorijos ir etnografijos muziejus. V 1982. NI: 380, 385-388.

PROCESIJŲ ALTORĖLIS (I)



Nežinomas meistras, Lietuva. XVIII a. II pusė. Medis, staliaus darbai, drožyba, gruntavimas, polichromavimas aliejiniais ir metalųpudrų dažais. Altorėlio h 172, stalelis 40x 78, 5 x 39, retabulas 132x92, 5x8, reljefai 56 x 43,5.

Drožėjo profesionalo padarytas rokoko stiliaus dirbinys. Kaip iprasta - dvipusis; abi pusės tesiskiria keletu puošybos detalių ir reljefais, kurie taip pat, kaip ir visas altorėlis, yra centrinės, negriežtai simetrinės kompozicijos. Dirbini sudaro kabriolė tipo stalelis ir plokštės pavidalo drožybinis retabulas su ovaliais, paveikslus čia atstojančiais siužetiniais reljefais abiejų pusių centre.

Stalelio kojos pasuktos kampu, riestos, siaurėjančios žemyn ir čia užbaigtos pusrutuli apkėtusiais erelio nagais. Į kojeles įnerto rėmo apačia fasadinėse pusėse karpyta. Stalviršis stačiakampis, suapvalinta viršutine briauna. Virš stalelio - retabulo cokolis, kuris profiliuotas, sudarytas iš keturių aukštyn siaurėjančių pakopų.

Stalelis ir cokolis kontrastuoja puošniam retabului, nes jie drožyba nedekoruoti. Šie dirbinio elementai masyvoki, bet dėl karpyto ir aukštyn siaurėjančio silueto, vertikalaus ir lengvo antstato altorėlis atrodo gana grakštus. Visos altorėlio dalys siejasi įmantroku išgaubtų ir igaubtų linijų siluetu, kompozicijos tektonika.

Abiejų retabulo pusių ovalūs, statmeni siužetiniai reljefai su savo siaurais profiliuotais rėmeliais įstatyti į išplėstini drožinių apvadą - skydą. Pastarasis vientisas; dekoro motyvai ne tiek skiria, kiek jungia jo struktūros dalis. Ažūriškai karpyto silueto skydas, kuris ir pats kai kur kiauraraštis, puoštas rokailių, voliutų, esos motyvais. Pastarieji ištisai dengia skydo apačią, o viršuje palikta ir lygių fono properšų.

Dekoras bareljefinis, tankiai, grafiškai faktūruotas. Aukštesniu reljefu išskirtos voliutos, ovalų rėmai. Keliais lygiais iškylančio ir įdubaus reljefo derinimas su kiaurapjūviu, lenktų linijų sūkuriavimas ir banguotas kilimas gyvina bei lengvina skydo ritmiką, sieja apvadą su smulkesnio mastelio siužetiniais reljefais.


XX a. devintajame dešimtmetyje, naujinant altorėli, retabulo viršūnėje buvo iškeltas plokščias, grakštus lotyniškas kryželis. Anksčiau altorėlį vainikavo karūna. Centrinės ovalios kompozicijos sudarytos iš bareljefinių figūrų ir kitų elementų, priklijuotų ant lygios fono plokštumos.

"Švč. Trejybės" reljefo ikonografija tipiška šio siužeto vaizdavimui po ifidento susirinkimo. Kompozicija įprastai simetriška, o erdvumu, masių lengvumu būdinga XVIII a. II pusės dailei. Motyvai išdėstyti pagal ovalo konfigūraciją. Priešpriešiais, ovalo šonuose, pavaizduoti: kairėje - ant debesų kamuolių sėdintis Kristus ir dešinėje - Dievas Tėvas.

Prie jų kojų yra po angeliuko galvutę; centre, viršuje, spindulių glorijoje - Šv. Dvasios balandis. Kryžių apkabinusio, laiminančio Kristaus ir val dovo insignijas laikančio, trikampiu nimbu vainikuoto Dievo Tėvo judesiai, apranga, atributai - įprasti šio siužeto kūriniams. Faktūriškos reljefo kaitos bareljefe labiausiai išryškintas siluetas, tačiau ir visa drožyba detali, preciziška. Figūros grakščios, gero piešinio.

Antrosios altorėlio pusės kompozicijos "Švč. Jėzaus Širdis" tokia pati plastika. Tai ankstyvas šios ikonografijos kūrinys Lietuvoje (šis siužetas plačiau paplito nuo XIX a. vidurio )*. Turinys perteiktas baroko dailei būdingais embleminiais motyvais. Ovalo pavidalą kartojančios spindulių ir debesų glorijos centre - erškėčių vainiku apjuosta Švč. Jėzaus Širdis. Viršuje įkomponuotos dvi angeliukų figūrėlės. Vienas angeliukas tarsi traukia dvi iš trijų vinių, įsmeigtų į Švč. Širdį, antrasis laiko iškeltą kieliką su Ostija.

Polichromija neautentiška, atlikta XX a. devintajame dešimtmetyje, nelabai darni. Stalelis baltas, cokolis rudas. Retabulo dekoratyvinio apvado reljefiniai motyvai dažyti bronzos pudros dažais. Apvado fonas ir siužetiniai reljefai polichromuoti derinant tamsiai raudoną, žydrą, žalią, geltoną, rausvą, auksinę-bronzos pudros ir kitas spalvas. Altorėlis vertingas stilistiniu vientisumu, šios rūšies rokoko laikotarpio dirbiniams būdinga sandara, dekoru. Be tipiškų ypatybių, yra savitas dėl įprastus paveikslus čia pakeitusių reljefinių kompozicijų. XVIII a. Lietuvos altorėliams tai labai retas, o Pietų Lietuvoje - išimtinis dalykas.

Altorėlis priklausė Vištyčio Švč. Trejybės bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies brolijai, įkurtai remiantis popiežiaus Benedikto XIV 1741 05 19 indultu. Ši priklausomybė paaiškina altorėlio ikonografiją ir vaizdžiai liudija apie tai, kad parapijos religinis gyvenimas (atlaidai, brolijos) lėmė dailės kūrinių vietos bažnyčioje siužetus.

Neapibūdinant išvaizdos, procesijų altorėlis 1807 02 02 minimas Vištyčio Švč. Jėzaus Širdies brolijos knygoje. 1836 m. bažnyčios inventoriuje nurodoma, kad altorėlis turi drožtus "paveikslus" ir karūną.
R. Stankevičienė

1. MAB RS. F 255-883. L. 1, 4.
2. MAB RS. F 255-878. L. 30.
*Toje Eat Vištyčio bažnyčioje buvęs XVIII a. vidurio paveikslas "Švč. Jėzaus Širdis" dabar saugomas Vilkaviškio vyskupijos KKC bažnytinės dailės muziejuje.

PROCESIJŲ ALTORĖLIS (II)



Nežinomas meistras. Lietuva. XIX a. IV ketvirtis-XX a. pl: Medis, staliaus darbai, drožyba, gruntavimas, auksavimas, dažymas aliejiniais dažais. Altorėlio h 128,5, pakyla 22,5x66, retabulas 106x70x6, paveikslai 51,5x33,5. Liaudies meistro arba amatininko sukurtą altorėlį sudaro pakyla ir retabulas.

Altorėlis įprastai dvipusis, abipus vienodas; jo kompozicija simetrinė, centrinė. Pakyla apyžemė, lengvų masių, paprastų formų, sudaryta iš dviejų šoninių atramų ir jų perdangos.

Retabulas, priešingai pakylai, puošnus. Jo proporcijos grakščios, masės lengvos, siluetas karpytas. Retabulą sudaro ovalus, vertikaliai ištęstas ažūrinių vynuogienojų vainikas, kurio viduje įtvirtintas dvipusis paveikslas su profiliuotais juostiniais rėmais. Viršuje retabulą vainikuoja maža reljefinė kunigaikštiška karūna su nauju kryželiu.


Tarp karūnėlės ir paveikslo įkomponuotas plokščias, vėliavėlę primenantis skydelis. Jį puošia ne šiems altorėlių elementams būdingos monogramos, bet krikščioniški simboliai. Švč. Dievo Motinos atvaizdo pusėje žemu reljefu išdrožtas lotyniškas kryželis, paveikslo "Švč. Mergelė Marija įteikianti rožinį Šv. Domininkui" pusėje - meile liepsnojanti širdis. Paveikslai (metalo skarda, aliejus), tapyti pagal pavyzdžius, savarankiškos meninės vertės neturi.

Viso altorėlio meninėje išraiškoje vyrauja plokščias, kiaurapjūviu ir reljefiniu modeliavimu perteiktas vainikas. Jo įmantrokai karpytų lapų bei vingiuotų šakų piešinys, faktūrinis šviesokaitos žaismas primena XX a. II pusės neogotikos stiliaus metalo dirbinius.

Pakyla nebe pirmą kartą dažyta baltais aliejiniais dažais. Paveikslų rėmai paauksuoti, o buvusį vainiko paauksavimą dabar slepia bronzos pudros dažai.

Dėl netipiško dydžio, masės, proporcijų lengvumo ir ažūriškumo altorėlis atrodo neįprastai trapus. Dirbinys vertas dėmesio dėl išraiškos savitumo, tipologinio įdomumo.

R. Stankevičienė



VARPAS



G. B. Kinderis (Georgius Bernhardus Kinder), Karaliaučius. 1730 m. Žalvaris. H 50, karūnos h 9, frizo h 16.

Varpas pakabintas rytiniame bažnyčios bokšte. Proporcijos, dekoras barokiniai, struktūra įprastinė. Karūna susideda iš šešių ąsų ir "rakto", kepurės pats viršus plokščias, petelių nuolydis profiliuotas. Kaklas apjuostas aukštoku trijų dalių frizu. Viršutiniojo frizo dalis susideda iš granato vaisių, akanto lapų ir kitų augalinių bei "replinių" motyvų, sukomponuotų kaip spiralių juosta.

Apatinė frizo dalis - tai metriniu ritmu išdėstytų akantų lapų eilė su žemutiniu dantytu pakraščiu. Viduriniojoje juostoje, kuri nuo ornamentuotų atribota reljefiniais rumbeliais, įrašyta: "IN HONOREM SACRO SANCTA TRINITATIS". Ant varpo apa tinio graižo gaubtinės yra antrasis užrašas: "ME FVDIT GEORGIVS BERNHARDVS KINDER REGIOMONTI ANNO 1730".

Tai antrasis ligšiol Lietuvoje žinomas įžymiojo Karaliaučiaus liejiko G. B. Kinderio kūrinys (kitas yra Mažeikių rajone, Pikelių bažnyčioje; jis datuotas 1738 metais). Varpas pasižymi monumentalia forma, išraiškingu siluetu, stilingu dekoru.

G. M. Martinaitienė
1. KPC SSSA. Kultūros paminklo DV 4653 pasas.

parengė vilkovist pagal ]] ---> Lietuvos bažnytinis menas

dar skaitykite apie ]] ---> Švč. Trejybės bažnyčią

Atnaujinta Ketvirtadienis, 01 Rugsėjis 2011 17:08  
Mes turime 92 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6605782
Per kalvas

 

  Vištyčio regioninio parko direkcija mėgstantiems po gamtą pasivaikščioti vėl dovanojo įdomų šeštadienį. Jau antrą per šįmetę žiemą. Šįkart žygeiviai, kurių atsirado gana nemažas būrys, keliavo po vaizdingąsias Vištyčio kalvas, išgirdo pasakojimus ne tik apie ežerą ir regioninį parką, bet ir aplankė senąjį Vištyčio malūną, aliejinę, susitiko su pasieniečiais ir smagia Užgavėnių persirengėlių kompanija. Dešimties kilometrų maršrutas pateikė visokių netikėtumų: ir saulės, ir iš kojų verčiančio vėjo, ir krušos. Žygeiviai išgirdo pavasarį pranašaujančio vieversio giesmę, matė laukais lekiančias stirnas, bebrų namus ir kt.



Banners