VIštytis

VIskas apie Vištytį

  • Padidinti šriftą
  • Šrifto dydis p/nutylėjimą
  • Sumažinti šriftą
Vištytis prasideda čia ...

* Apsilankymas Vištytyje 1994 metais

Email Spausdinti PDF

Vištytis mažai tepasikeitė nuo to laiko, kai buvo parašyta Jokūbo Rubenšteino (1890-1963) autobiografija. Autobiografijoje jis aprašė 15 metų Vištyčio miestelio laikotarpį, keičiantis šimtmečiams. Aišku, pagrindinis pasikeitimas yra tai, kad šiandien Vištytis yra nepriklausomoje Lietuvoje. Dabar jo nevaldo nei Rusija, nei Vokietija ar Lenkija. Jame labai sumažėjo gyventojų ir nebeliko nei vieno žydų tautybės gyventojo, kurių anksčiau čia gyveno net 1500.


*** Vištytis mažai tepasikeitė nuo to laiko, kai buvo parašyta Jokūbo Rubenšteino (Jacob Rubenstein, 1890-1963) autobiografija. Autobiografijoje jis aprašė 15 metų Vištyčio miestelio laikotarpį, keičiantis šimtmečiams.

Dabar, 1994 m., čia yra daugiau išasfaltuotu gatvių ir nemažai naujai pastatytų bei suremontuotų senų pastatų ir namų. Miestelio centrineje aiksteje (ji dažnai vadinama "skveru") atstatytas Vytauto Didžiojo (Nepriklausomybės) paminklas. Paminklo šonuose yra keturi bronziniai bareljefai su nepriklausomos Lietuvos prezidento Antano Smetonos, Vyčio daktaro Jono Basanavičiaus atvaizdais.

Vytauto Didžiojo paminklas Vištyčio centrinėje aikštėje

Aišku, pagrindinis pasikeitimas yra tai, kad šiandien Vištytis yra nepriklausomoje Lietuvoje. Dabar jo nevaldo nei Rusija, nei Vokietija ar Lenkija. Jame labai sumažėjo gyventojų ir nebeliko nei vieno žydų tautybės gyventojo, kurių anksčiau čia gyveno net 1500.

Miestelis pasikeitė labai nedaug. Aš buvau labai nustebęs, kai pirmą kartą įvažiavau į Vištytį. Man atrodė, kad anksčiau aš skaičiau knygą o dabar aš matau filmą. Centrinėje aikštėje nėra nei parduotuvių, nei savaitgaliais vykusio valstiečių turgaus, nei vandens šulinių, ir, aišku, nėra sinagogų ar "mikvah".

Nėra ir kiaulių šerių fabrikėlio, nes, mano manymu, šepečių gamybai yra naudojama sintetiniai pakaitalai. Tačiau man pavyko išsiaiškinti, kad prieš 10 metų tokie, iš kiaulių šerių pagaminti šepečiai, dar buvo plačiai naudojami buityje.

Čia yra dar keletas senų ir jau nebenaudojamų kareivinių. Iš kariškių beliko tik pasieniečiai, saugantys valstybinių sienų susikirtimus (Lenkijos-Lietuvos ir Rusijos-Lietuvos).

Valstybinė siena einanti Dariaus ir Girėno gatvėje, 2003 m.

Pati įspūdingiausia centrinės aikštės dalis buvo, dar gana gerai ir dabar išsilaikęs, Jokūbo Rubenšteino namas. Jis buvo pastatytas taip, kad turėjo bendrą sieną su Abraomo Šimelsono (Abraham Shimelson) namu. Kad tai yra būtent J. Rubenšteino namas nekilo abejonių, kadangi autorius savo autobiografijoje rašė, kad namas pastatytas centrinės aikštės šiaurės vakarinėje dalyje.

Mozės Arnsdorfo (Moses Arnsdorf) namas

Po 1901 m. gaisro namas buvo naujai perstatytas. Kampinis A. Šimelsono namas yra apie 100 jardų (maždaug 300 m.) nuo Vokietijos, dabar Rusijos-Lietuvos) sienos ir Mozės Arnsdorfo (Moses Arnsdorf) namo. M. Arnsdorfo name seniau buvo įsikūrusi parduotuvė, dabar tai gyvenamasis namas.

Abraomo Šimelsono ir J. Rubenšteino namas

Raudonų plytų namas, priklausęs Mordekai Mejeriui Lindei (Mordecai Meir Linde) aikštės šiaurės rytinėje dalyje, vis dar tebestovi. Namo dalyje, kurioje anksčiau buvo gėrimų parduotuvė, dabar įsikūrusi ambulatorija. Antrame namo aukšte, kur anksčiau gyveno viengungiai lenkų kareiviai, dabar gyvena šeima.

Mordekai Mejer Linde namas Vištyčio centrinė aikštė [dabartinė ambulatorija]

Aš aplankiau keletą seniausių Vištyčio gyventojų, tačiau nei vienas iš ju nieko neprisiminė, kadangi tais laikais jie dar nebuvo gimę. Kai kurie labai miglotai prisiminė pavardes, kurias aš jiems paminėjau. Tai jie buvo girdėję iš savo tėvų, tačiau nieko konkretaus. Žydų bendruomenė dėl kalbos barjero su kitų tautybių Vištyčio gyventojais nesimaišė - visi žydai kalbėjo jidiš kalba.

Aišku labai svarbūs buvo ir kultūrų skirtumai. Visa tai ir paaiskina kodėl pavardžių paminėjimas nesulaukė jokio atgarsio. Paštas vis dar tebestovi aikštės pakraštyje, tačiau dabar jis naujai perstatytas, o antrame aukšte įsikūrusi seniūnija. Kaip ir seniau du pirmieji Višytyje telefono aparatai yra pašte, bet aš sužinojau, kad dauguma gyventojų turi savo asmeninius telefonus namuose.

Seniūnija ir paštas ambulatorija, buvęs Mordecai Meir Linde namas, senųjų žydų kapinių neišliko. Matomai, akmeniniai antkapiai buvo panaudoti vietinių pastatų statybai, daug lėmė ir laikas bei gamtos sąlygos. Prieš karą žydų kapinės buvo aptvertos akmenine siena, tačiau per karą vokiečiai išpardavė akmeninius antkapius vietiniams gyventojams.

Naujosios žydų kapinės Vištytyje

Naujosios kapinės vis dar yra išlikę prie pat sienos su Rusija, į kurios teritoriją aš net įžengiau, eidamas pačiu kapinių pakraščiu. Laidotuvių metu vaikams buvo įmanoma nepastebetiems prasmukti į šalia esantį tankų mišką ir slaptai patekti į Vokietiją, kur gyveno mūsų giminaičiai.

Naujosiose kapinėse kai kurie antkapiai buvo gerai išsilaikę. Mes suradome tris Openheimų šeimos antkapius. Aš esu įsitikinęs, kad tai yra mūsų šeimos antkapiai. Pirmas - tai Chiam Oppeinheimo, kuris galėjo būti neemigravusio Baruch sūnumi, dukters Raschiel Leah antkapis.

Antrasis antkapis - tai Itzchak, Tzvi Oppenheimo sūnaus, antkapis. Ant jo parašyta - "Brangusis Tėve, palaimink čia palaidoto žmogaus ... sielą". Trečiasis antkapis tai Sarah Beila, kurią palaidojo jos tėvas Oppenheimas, antkapis. Šis antkapis buvo labai išblukęs, ir įrašai hebrajų kalba buvo neįskaitomi.

Senosios (antrosios) žydų kapinės ant kalvos, buvusios arčiau miestelio, buvo visiškai sugriautos. Ši vieta yra saugoma - žemės negalima naudoti nei žemės ūkio, nei statybų ar kitos paskirties reikmėms.

Mes būtume nepastebėję senųjų kapinių, jei ne valstietis, kuris su mumis pasikalbėjo ir mums padėjo. Jis parode senąsias kapines, ir mes įkopėme į kalvą. Čia buvo tik antkapių likučiai, ant kurių matėsi smulkūs hebrajiški užrašai. Deja, jie buvo neįskaitomi.

Vienu metu siena su Vokietija ėjo tiesiai per kapinių vidurį ir Vištyčio ežerą. Vištyčio ežeras ir dabar yra perskirtas sienos, bet tarp Lietuvos ir Rusijos.

Kelias, vedantis į Virbalį dabar išasfaltuotas ir gatvės aplink centrinę aikštę ("skverą", taip ją vadina vištytiečiai) grįstos ne akmenimis, o taip pat išasfaltuotos. Seniau (Vidupio) upelis, ypač pavasarį, patvindavo ir įkalnė (kelio į Kybartus iš Vištyčio pradžia), tirpstant sniegui, būdavo labai pažliugusi nuo vandens. Dabar šios problemos jau nėra.

Šiandien, kai dar ir tebenaudojami tokio pat tipo arkliais kinkyti vežimai, lengvai galima pervažiuoti tiltą, neužklimpstant purve. Senojo medinio pėsčiųjų tilto nebėra, jį pakeitė naujas mūrinis tiltas, taigi problemų, kertant upę (Vidupį) ir pačia įkalnę, nebeliko.

Kelionė į Virbalį trunka maždaug pusę valandos, vietoj pusės dienos, keliaujant arkliais kinkytu vežimu. Kelias, kertantis Rusijos sieną (per Kybartus) iš Vištyčio yra išasfaltuotas. Kelionė iš Vištyčio į Kaliningradą truktų keletą valandų, vietoj keletos dienų, kaip seniau. Kitas kelias, prasidedantis ties pasienio užkarda, Vištyčio vakarinėje dalyje iš Vištyčio į Kaliningradą yra duobėtas, purvinas ir akmenuotas.

Tiltas per Vidupio upelį

Vištyčio miestelio planas

Sinagogos neišliko, tačiau senosios sinagogos siena vis dar tebestovi. Antrosios sinagogos ir žydų mokyklos taip pat nebėra. Man pavyko pažvelgti į svirno vidų (viena iš svirno sienų yra išlikusi raudonų plytų sinagogos siena) ir aš stengiausi įsivaizduoti čia 1800 m. vykusias apeigas. Siena buvo skirta Toroms, o virš sienos matėsi neryškūs Dovydo žvaigždės kontūrai.

Sinagogos sienos liekanos

Ilgasis kalnas

Kai Vištytyje gyveno gana skaitliga žydų bendruomenė, miestelyje buvo kepyklų, malūnų, odos, kepurių, batų ir šepečių, gaminamų iš kiaulių šerių, fabrikėlių. Miestelis gamino įvairią produkciją, tokiu būdu išsilaikydamas pats save.

1994m. Vištytyje gyveno tik 650 gyventojų, vietoje 3000 žydų bendruomenės klestėjimo laikais. Miestelyje nėra restoranų ar kitokiu įmonių. Yra kavinė, kurioje daugiausia lankosi moksleiviai ir vietiniai gyventojai.

Šiuo metu Vištytyje negyvena nei vienas žydų tautybės gyventojas. Kai vokiečiai įžengė i Vištytį, kaip teigiama memorialinėje lentoje, jie nužudė 222 žydus. Vyrai buvo nugabenti prie Vištyčio malūno, priversti išsikasti sau kapų duobes, po to sušaudyti ir palaidoti.

Vaikai ir moterys buvo nužudyti vėliau miške ir taip pat palaidoti. Praėjus 2 metams po žudynių, miestelio gyventojai perlaidojo nužudytus žydus, stengdamiesi į kapus juos patalpinti šeimomis.

Aš kalbėjau su 85 metų amžiaus moterimi Domicele Černiauskiene, kuri buvo viena iš šio perlaidojimo dalyvių. Praėjus dvejiems metams, matomai turėjo būti labai sudėtinga palaidoti nužudytuosius šeimomis.

Juos, išgulėjusius žemėje dvejus metus, sunku jau buvo atpažinti ir nustatyti priklausomybę vienai ar kitai žydų šeimai. Tuo labiau, kad tuo metu Vištytį vis dar buvo užėmę vokiečiai. Tai pat yra labai abejotina, kad prie vėjo malūno buvo nužudyti vien tik vyrai.

1993m. Lietuvos miestelių gyventojų iniciatyva žydų piliečių atminimui, kurie kažkada gyveno Vištytyje, buvo pastatyta memorialinė lenta.

Paminklas ir nužudytų žydų kapinės ant Ilgojo kalno

Keliaujant po Europą ir Ameriką, ir dabar baigiant kelione Vištytyje, Lietuva man pasirodė kažkuo labai ypatinga. Aš meldžiausi ir galvojau apie savo protėvius. Išvykstant man kilo daug jausmų apie Vištytį, bet stipriausias buvo tas, kad Vištytis būtų aukščiausios klasės kurortu, jei jis rastųsi Amerikoje. Ežeras, kalvos ir tankūs miškai Vištytyje sukūrė nepaprasto grožio gamtovaizdį.

iš anglų kalbos Bert Oppeinheim straipsnį "A visit to Vistytis, 1994" išvertė vilkovist

the Autobiography of Jacob Hyam Rubenstein 1890-1963

Atnaujinta Pirmadienis, 07 Vasaris 2011 17:58  
Mes turime 61 svečius online
Turinio peržiūrėjimai : 6605761
„Žodžio žydėjimo“ šventė – laukiami susitikimai

   Trečią kartą Vištyčio regioninis parkas organizavo literatūrinių skaitymų vakarą. Šiemet jis vyko ne rudenį, o jau žiemą, todėl tradicinis susitikimas „Rudens žydėjimas“ vadinosi kiek kitaip – „Žodžio žydėjimas“. „Smagu, kad jūs mūsų laukiate, kad jums reikia poezijos“, – kalbėjo vakarą vedusi rajono literatų klubo „Seklyčia“ prezidentė Janina Kurtinaitienė. Iš tiesų malonu buvo matyti, kad susirinko nemažai žmonių iš miestelio ir kaimų. Salės ir šį kartą nepavyko prišildyti, bet užteko jaukumo, kurį skleidė scenografinė aplinka, sukurta parko kultūrologės Rimos Gagienės rūpesčiu.


Banners